Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako
Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite
į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur
jis nuves, sakykite namų šeimininkui: 'Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji
menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?' Jis parodys jums didelį
aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į
miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant
Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite,
tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš
jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.
Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu
jį naują Dievo karalystėje“.
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.
(Mk 14, 12-16.22-26)
TIKROJI PROCESIJA
Šios dienos apmąstymą
galime pradėti nuo amžinų priekaištų krikščionims. Jie kartojami jau eilę metų ir,
tikriausiai, bus kartojami ir tuomet, kai mūsų jau nebebus šioje žemėje.
Iš
tiesų, kodėl, nežiūrint, kad krikščionys tiek kartų priima Komuniją, jų gyvenime išlieka
tie patys trūkumai ir praktiškai niekas nesikeičia? Kodėl, nežiūrint mūsų bendro dalyvavimo
eucharistinėje aukoje sekmadieniais, mūsų parapijų bendruomenės vis tebėra tokios
sustingusios, kodėl jose neįvyksta nieko reikšmingo? Kodėl diena, kuomet artinamės
prie Eucharistijos niekuo nesiskiria nuo kitų dienų, užpildytų įvairias asmeniniais
rūpesčiais?
Klausimai atrodo, pakankamai svarbūs, tačiau daugelis juos būtų
linkę palikti be konkretaus atsakymo. Tokių priekaištų išklausoma nuleidus galvą ir
patylėjus.
Vis tiktai, ryžčiausi sakyti, jog vis tiktai mūsų santykis su Eucharistijoje
esančiu Jėzumi yra kažkoks neatbaigtas, mes vis dar kažko nesupratome, todėl vertėtų
apmąstyti žodžius, kuriuos Viešpats panaudojo, pasilikdamas su mumis Švenčiausiajame
Sakramente.
Visų pirma tai žodis “atiduodamas”, kurį Išganytojas pavartojo,
kalbėdamas apie savo Kūną. Šis žodis yra svetimas mūsų kultūrai ir mentalitetui, kuriam
svarbesni priešingi dalykai: pasisavinti, pasaugoti, pasilaikyti, sukaupti, turėti,
administruoti. Esame pripratę prie apskaičiavimų, matavimų ir atsargumo, todėl mums
dažnai nesuvokiama Eucharistijos logika, kuomet Dievas atiduoda save patį.
Šis
savęs atidavimas glaudžiai susijęs su kitais Jėzaus žodžiais, kuomet Jis įspėja mokinius:
Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus Kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!
Šis posakis mums primena pasiaukojimą, visa tai, ką dėl mūsų padarė Jėzus, o mes tik
esame kviečiami pasinaudoti ta nepaprasta dovana. Kita jo prasmė – tai būsimasis pasaulis,
kupinas gyvybės ir Dievo malonės, kurį privalome sukurti mes patys. Dalyvavimas Eucharistijoje
– tai ėjimas į pasaulį su atvira širdimi, kuomet kiekvienas turi savo vietą ir kiekvienas
rūpinasi savo artimu.
Vis tiktai šiandien būtina prisiminti dar vieną Švenčiausiojo
Sakramento ypatybę. Nors teologai ir pastebi, kad pagrindinis Jėzaus pasilikimo Eucharistijoje
tikslas – būti žmogaus sielos maistu, o iškilmingas garbinimas yra tik papildomas
dalykas, nes didžiausią garbę Dievui atiduodame, tinkamai naudodamiesi Jo malonės
vaisiais, tačiau ryžčiausi tvirtinti, kad dabartiniais laikais tokio malonės panaudojimo
ir trūksta.
Svarbiausia yra ne iškilmingas Švenčiausiojo Sakramento išstatymas
monstrancijoje, bet tikinčiųjų, dalyvaujančių Eucharistijoje, sugebėjimas parodyti
save. Priimti Kristų į savo širdį – reiškia priimti įsipareigojimą parodyti Jį pasauliui.
Deja,
mes labiau esame linkę slėptis, neišeiti į viešumą, tuo būdu nuslėpdami ir Eucharistiją,
kurioje dalyvaujame. Kartais atrodo, kad atsakę “Amen” į kunigo paliudijimą “Kristaus
Kūnas” ir užčiaupę burną, daugiau niekuo nesirūpiname ir net nemėginame suprasti,
kas atsitiko su ta dangaus Duona, ką ji pakeitė mumyse.
Šiandien procesijos
išeina į miestų gatves, tačiau Viešpačiui dar labiau svarbios kitos procesijos – be
baldakimo, be skambučių ir smilkalų – kuomet žmonės, priėmę Jį į savo širdį, Jį neša
parodyti pasauliui.