Ketvirtadienio vakarą popiežius Benediktas XVI vadovavo Švenčiausiojo Kristaus Kūno
ir Kraujo iškilmei – Devintinėms: aukojo Mišias aikštėje priešais Romos vyskupijos
katedrą - Laterano Šv. Jono baziliką, o po Mišių vadovavo eucharistinei procesijai
senąja Merulana gatve iki Švenčiausiosios Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos. Šioje
laidoje grįždami prie ketvirtadienio vakaro iškilmės, pateikiame Šv. Tėvo homilijos
santrauką.
Imkite ir valgykite – tai mano kūnas; imkite ir gerkite – tai mano
kraujas. Šiuose žodžiuose telpa visa Dievo su žmogumi istorija. Tai neišsemiami žodžiai,-
sakė popiežius,- kurių tik kai kuriuose aspektus norčiau su jumis dabar apmąstyti,
visų pirma, Jėzaus pasirinktus savo buvimo su žmonėmis pavidalus – duoną ir vyną.
Ostija
– tai pati paprasčiausia duonos rūšis, pagaminta tik iš miltų ir vandens. Tai vargšų
maistas, kuriems pirmiesiems Viešpats dovanoja savo artumą. Malda, kuria Bažnyčia
liturgijoje duoda žmonėms šią duoną, vadina ją žemės ir žmogaus darbo vaisiumi. Tai
žemę dirbančio žmogaus kasdieniai rūpesčiai, tai ir sėja ir pjūtis, tai galiausiai
ir duonos kepimas. Tačiau duona tai ne tik mūsų produktas, ne vien mūsų pačių pagamintas
dalykas, bet taip pat žemės vaisius, vadinasi, duona tai ir dovana. Žemė juk duoda
derlių ne dėl mūsų nuopelnų, o dėl to, kad Kūrėjas ją padarė vaisingą. Duona tuo pat
metu yra ir dangaus vaisius, nes juk, kad žemė duotų vaisių, reikia ir saulės, ir
lietaus, reikia įvairių nuo žmogaus nepriklausomų veiksnių sinergijos. Duona gaminama
iš miltų ir vandens, o juk vandenį irgi ne žmogus sukūrė. Ypač šiais laikais,- kalbėjo
popiežius,- kai vandens stokos problema vis labiau juntama globaliniu mastu, mes vis
labiau suprantame šios Dievo dovanos kainą ir tuo pačiu žmonių bejėgiškumą patiems
pasirūpinti vandeniu.
Kai žiūrime į Ostiją, į šitą vargšų duoną, matome joje
visos kūrinijos – dangaus, žemės ir žmogaus darbo sintezę. Tai sąveika tų jėgų, kurių
dėka mūsų planetoje įmanoma gyvybė ir žmogaus egzistavimas. Kartu imame suprasti,
kodėl šitą duonos paplotėlį Viešpats pasirinko savo buvimo ženklu.
Toliau savo
homilijoje popiežius palietė dar vieną duonos ženklo aspektą. Evangelistas Jonas,
aprašydamas Verbų sekmadienio įvykius Jeruzalėje, mini jaunus piligrimus graikus,
kurie norėjo susitikti su Jėzumi. Tąkart Jėzus ištarė šiuos žodžius: Jei kviečių grūdas
nekris į žemę ir nemirs, jis pasiliks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių.
Duonoje, iškeptoje iš maltų grūdų, slypi Kančios simbolis. Miltai, sumalti grūdai,
kalba apie grūdų mirtį ir prisikėlimą naujam gyvenimui. Viduržemio jūros kultūrose
jau daug šimtmečių prieš Kristų šituo grūdų simboliu rėmėsi mitai apie mirštančias
ir priskeliančias dievybes. Atsinaujinančios ir besikeičiančios gamtos dėsniuose buvo
įžvelgiamas pažadas įveikti kančios ir mirties neišvengiamybę. Šiais mitais žmogaus
siela stiebėsi link to Dievo, kuris tapęs žmogumi nusižemino iki kryžiaus mirties
ir visiems laimėjo amžiną gyvenimą.
Ankstyvoji Bažnyčia duonos ženkle įžvelgė
dar vieną simbolį. Buvo nuimtas kviečių derlius ir daugybė grūdų tapo tos pačios duonos
dalimi. Taip ir Bažnyčia visų žemės pakraščių gyventojus buria į vieną Karalystę.
Mes visi, nesvarbu kiek daug mūsų būtų, visi esame ta pati duona ir tas pats Kūnas.
Šitaip duonos ženklas tampa vienybės uždaviniu ir viltimi.
Paskutinę homilijos
dalį popiežius skyrė eucharistiniam vyno ženklui. Jei duona byloja apie kasdienybę,
apie žmogaus piligrimystės žemėje paprastumą, tai vynas yra šventė, į kurios pilnatvę
Viešpats mus kviečia laikų pabaigoje ir kurios jau dabar dalinai leidžia ragauti.
Tačiau ir vynas, panašiai kaip duona, yra ir kančios simbolis. Ir vynuogės, kad taptų
vynu, turi pereiti ilgą apsivalymo ir kaitos procesą.
Devintinių procesijoje
sekdami Viešpatį duonos pavidale, meldžiame: Vadovauk mūsų kelionei istorijos keliais!
Mokyk Bažnyčią ir jos ganytojus jausti šito keliavimo skonį! Pažvelk į kenčiančią
žmoniją, į kūno ir dvasios alkio kamuojamus žmones! Duok duonos žmonių kūnams ir sieloms!
Duok darbo! Duok šviesos! Duok jiems save patį! Nuskaistink mus ir padaryk šventus!
Padėk mums suprasti, kad tik dalyvaudami tavo kančioje, tik nebijodami kryžiaus galėsime
pasiekti gyvenimo pilnatvę. Suvienyk mums visus, sukviesk iš visų žemės pakraščių!
Suvienyk Bažnyčią ir nesantaikos draskomą žmoniją! Duok mums savo išganymą!