Šventojo Sosto pranešimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) konferencijoje

Ką tik baigėsi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) surengta konferencija, kuri vyko Kazachstane, senojoje sostinėje Almaty.

ESBO yra regioninė organizacija, šiuo metu vienijanti 53 valstybes Europos ir Azijos žemynuose, prie kurių dar prisideda Kanada ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Jos uždaviniai apima saugumo užtikrinimą bei konfliktų prevenciją, krizių administravimą ir nuo konfliktų nukentėjusių regionų atstatymą, bet taip pat demokratizacijos ir pagarbos žmogaus teisėms skatinimą. ESBO pirmtakei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijai priklauso garsiojo 1975 metų Helsinkio konferencijos baigiamojo akto, kurio nuostatomis dėl žmogaus teisių rėmėsi ir Lietuvos rezistentai, kovoję prieš sovietinę okupaciją, autorystė. Lietuva prie ESBO organizacijos prisijungė 1991 metų rugsėjį, o Helsinkio galutinį aktą pasirašė tų pačių metų spalio mėnesį.

Pagarba žmogaus teisėms ir su tuo susiję tolerancijos, diskriminacijos bei kovos prieš rasizmą klausimai ir šiandien yra ESBO dėmesio centre. Todėl ji nuolatos rengia šiems klausimams skirtas konferencijas. Susitikimas Kazachstane tarpreliginio, tarpkultūrinio ir tarpetninio vienas kito supratimo temomis buvo viena iš tokių konferencijų.

Joje dalyvavo ir Šventojo Sosto delegacija, vadovaujama Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Josef Wesolowski. Štai jo skaityto pranešimo santrauka.

Arkivyskupas Wesolowski visų pirma pastebėjo, kad etninė, kultūrinė ir religinė ESBO šalių sudėtis daro iš šios organizacijos tarpreliginio ir tarpetninio bendradarbiavimo, veiksmingo ir nuolatinio, laboratoriją.

Kas užtikrina bendradarbiavimą tarp kultūrų, etninių bendruomenių ir religijų? Pamatinė bendradarbiavimo prielaida yra dialogas, kuris, savo ruožtu, neįmanomas be vienas kito pažinimo. Dialogas taipogi neįmanomas be pagarbos. Kultūros ir religijos turi būti gerbiamos, jomis neturi būti manipuliuojama.

Didelė klaida, toliau teigė Apaštalinis nuncijus, manyti, jog religijos yra problemos dalis. Religijos iš tikro turi tapti problemų tarp civilizacijų sprendimo dalimi, o tarpreliginis dialogas gali suteikti teigiamų postūmių politiniame ir socialiniame gyvenime. Tačiau tai įmanoma tik tada, jei pripažįstama religijos rolė visuomenės gyvenime. Jei religija suvokiama tik kaip visiškai subjektyvus faktas, tada ši rolė yra neteisingai neigiama.

Tam, kad tarpreliginis dialogas būtų veiksmingas, reikia taipogi, jog auklėjimo ir švietimo sistemos bei žiniasklaidos priemonės vengtų stereotipų, iškraipymų, netolerantiškų ir pajuokiančių veiksmų, nukreiptų prieš religiją ir kultūrą. Tokie veiksmai yra smerktini, nes jie kursto nusistatymus, žalingus visoms pusėms.

Arkivyskupas Wesolowski taipogi kalbėjo apie įsitikinimų ir sąžinės išraiškos laisvę. Niekam nereikia įrodinėti jos svarbos bet kokios visuomenės gyvenime, tačiau jei ja remiantis imama įžeidinėti kitaip manančius, šitaip kurstant etnines, kultūrines ir religines įtampas, tada galima teigti, jog ši laisvė buvo klaidingai suabsoliutinta, pažeidžiant kitas teises – pavyzdžiui teisę būti neįžeidinėjamu. ESBO valstybės narės turi sergėti, jog jų teritorijose to būtų išvengta ir skatinti įvairių grupių tarpusavio pažinimą bei pagarbą, išlaikant subtilią pusiausvyrą tarp religijos laisvės ir išraiškos laisvės. (rk)