Švenčiausiosios Trejybės sekmadienio Evangelija ir homilija

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 16-20)

PASLAPTIS

Šiuolaikiniai krikščionys jaučiasi nesmagiai, susidūrę su Švenčiausiosios Trejybės paslaptimi.

Ko gero, labiau tiktų sakyti: juos glumina bet kokia paslaptis…

Daugelis paslaptį suvokia, kaip puolimą prieš proto galias ir laiko tai kažkuo nesuvokiamu, neaiškiu, savotišku galvosūkiu, kurio niekaip nesugeba išspręsti žmogiškasis protas.

Beveik niekam neateina į galvą mintis, jog paslaptis – tai realybė, kurios neįmanoma suprasti ir suvokti betarpiškai ir galutinai, bet kuri, tačiau, kviečia žmogaus protą atvirumui, kad vis labiau ir labiau įsigilintų į tai, kas iki tol dar yra paslėpta. Taip suvokiant paslaptį, jos nereiks laikyti prieštaraujančia žmogaus protui. Taip ir tikėjimas nėra protu nepagrindžiamas patyrimas, bet priešingai: sutinkamos paslaptys skatina pažinimą, jomis pagrindžiamas vis didesnis savęs, kaip žmogiškos būtybės, išgyvenimas.

Žinoma, visuomet pasitaiko ir tokių, kurie taip uoliai imasi “atskleidinėti” paslaptis, kad galiausiai sukelia šypseną. Tikėjimas nėra pagrįstas aiškinimais, o paslapties išgyvenimu, tačiau kuomet stengiamasi paaiškinti, dėl ko Dievas sukūrė pasaulį, kartais susidaro įspūdis, jog, kurdamas pasaulį, Jis turėjo vadovautis tokio “mąstytojo” mintimis.

Paslaptis nėra riba, o atsivėrimas į begalybę.

Mes niekuomet iki galo nesuvoksime Dievo. Mums niekuomet nepavyks Jo įkalinti mūsų protinėse schemose ir sutalpinti mūsų sukurtose sąvokose. Galime tik su nuolankumu išpažinti, jog Jis yra aukštesnis už mus, ir mes privalome nutilti Jo akivaizdoje.

Kita vertus, nuo tokio išpažinimo ir prasideda gilinimasis į Dievo paslaptis, tačiau ne žodžiais ir protingomis mintimis, bet tyla, kurioje išgirstamas Dievo balsas. Į tą tylą įeiname be išankstinių nusistatymų, tikėjimo šviesoje, pasirengę pajusti Dievo Dvasią. Norint suvokti Dievo slėpinių gelmes, pirmiausia reikalinga malda, kontempliacija, mokėjimas stebėtis.

Deja, mūsų civilizacija stengiasi sumenkinti paslaptį ir todėl gyvenimas tampa vis proziškesnis, blankus, suvulgarintas. Netgi patį Dievą žmogus stengiasi paversti savo norų vykdytoju…

Atrodo, kad viskas maždaug sutvarkyta: kiekvienas daiktas savo vietoje, viskas suregistruota ir įvardyta, tačiau nepastebima, kad tokiu atveju ir žmogus tampa daiktu tarp daiktų, milžiniškos mašinos sraigteliu, kuriam priklauso vykdyti savo kasdienines pareigas, tuo tarpu virš visko viešpatauja milžiniškas kompiuteris, tvarkantis viską ir besinaudojantis žmonėmis, kaip tam tikru informacijos šaltiniu.

Ši realybė, kurią matome kasdien, paskatina kai ką tvirtinti, jog ir Dievas yra tik tokia, virš visko viešpataujanti mašina.

Toks funkcionalumas nužudo jausmus, o gyvenimas tampa vis banalesnis ir skurdesnis. Paslaptis išnyko, nuolat iš jos juokiantis, niekinant, atmetant, viską pakeitus matematika ir išskaičiavimais, nesvarbu, ar tai būtų pinigai, ar pelnas ar, pagaliau, vaikų skaičius šeimoje.

Kaip tik todėl į mūsų gyvenimo centrą reikia grąžinti paslaptį, nes be jos nebeįmanoma nieko suvokti.

Tik išgyvenant paslaptį mes galime mėginti suvokti… net ne Dievo gelmes, o pirmiausia savo pačių gyvenimo prasmę.

Privalome galiausiai leisti prabilti pernelyg ilgai slopintam balsui, ateinančiam iš Aukštybių tarsi tylus šnibždesys.

Tą šnibždesį, Aukštybių Balsą Kristus pavadino Šventąja Dvasia.

Hebrajiškai dvasia vadinama “dvelkimu”.

Tai dvelkimas, kuris moko mus pavadinti Tėvu Dievą Kūrėją.

Tai dvelkimas, kurio įkvėpti mes drauge su apaštalu išpažįstame: “Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus”.

Tai dvelkimas, Dvasia, pasakanti man, iš kur atėjau, ir kur einu, drauge žadinantis jausmą, jog visa ateitis yra kitur.

Tik labai prašau, nesakykite, jog ši paslaptis atitolina žmogų nuo realaus gyvenimo. Šventasis Augustinas yra pasakęs, kad, nors ir galėtų susidaryti įspūdis, jog Tėvo įvaizdis reiškia tam tikrą atstumą tarp Dievo ir žmonių, Sūnus tą atstumą panaikina, o Šventosios Dvasios veikimu Dievas tampa artimesnis mums labiau, negu mes patys sau.

Iš tiesų Švenčiausioji Trejybė mums atskleidžia žmogiškos asmenybės gelmes.

Ši paslaptis kalba, kad asmuo gimsta tik iš meilės, o Trejybė reiškia Meilę. Jei nebūtų Trejybės, nebūtų meilės, o kur nėra meilės, nebėra nieko.

Net ir pasaulio…

(Mons. Adolfas Grušas)