Popiežiaus bendroji audiencija: Petro misija ir Petro įpėdinių primatas.

Trečiadienio rytą susitikęs su maldininkais, atvykusiais į bendrąją audienciją, popiežius Benediktas XVI tęsė prieš dvi savaites, dar prieš kelionę į Lenkiją, pradėtą katechezę apie apaštalą šv. Petrą, apie Kristaus jam skirtą ypatingą misiją ir apie Petro misijos ypatingumu paremtą jo įpėdinių tarnystę.

Evangelistas Jonas, pasakodamas apie pirmą Jėzaus ir Andriejaus brolio Simono susitikimą, atkreipia dėmesį į vieną reikšmingą dalyką: „Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: Petras – „Uola“)“ (Jn 1, 42). Jėzus paprastai savo mokinių kitais vardais nevadindavo, dėl to naujasis Simono vardas „Uola“ reiškia ne tiek vardą, kiek jam skirta misiją. Taip būdavo Senojo Testamento laikais: naujo vardo suteikimas reikšdavo ir ypatingos misijos suteikimą. Apie Jėzaus norą skirti Petrui ypatingą misiją liudija ir kiti faktai bei užuominos. Atėjęs į Kafarnaumą Jėzus apsigyveno Petro namuose. Kai prie Genezareto ežero susirinko minia klausytis Jėzaus žodžių, jis iš dviejų valčių pasirinko Petro valtį. Kelis kartus evangelistai pasakoja, kad Jėzus ypatingais atvejais, kaip antai per Atsimainymą, pasiimdavo su savimi tris mokinius ir Petras visuomet būdavo vienas iš tų trijų. Prieš Paskutinę vakarienę Jėzus Petrui pirmajam nuplauna kojas. Jėzus taip pat meldžiasi už Petrą, kad nesvyruotų jo tikėjimas ir kad jis galėtų stiprinti brolių tikėjimą.

Iš Evangelijų ir Apaštalų darbų žinome, kad ir Petras suprato jam skiriamą pirmumą. Jis dažnai kalba visų apaštalų vardu. Kai po duonos padauginimo stebuklo Jėzui kalbant apie gyvybės duoną, žmonės nesuprasdami jo žodžių ima šalintis, į Jėzaus klausimą ar ir apaštalai jį nori palikti, Petras atsako visų vardu: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 67-68). Lygiai taip pat prie Pilypo Cezarėjos į Jėzaus klausimą: „O jūs kuo mane laikote“, Petras visų vardu išpažįsta: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 15-16). Po šito išpažinimo seka Jėzaus žodžiai, tapę Petro misijos Bažnyčioje definicija: „Tu esi Petras, Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 18-19). Jėzus čia panaudojo tris labai aiškias ir iškalbingas metaforas: Petras yra tas tvirtas pamatas, ant kurio bus statomas Bažnyčios pastatas; Petrui duodami raktai, reiškiantys sprendžiamąją galią Bažnyčioje; Petrui duodama valdžia „atrišti“ arba „surišti“, tai yra įsakinėti arba drausti Bažnyčios labui. Šiomis metaforomis labai vaizdžiai išreikštas tas ypatingas pašaukimas, kurį vėliau krikščionių tradicija pavadins Petro primatu. Vis dėlto, Bažnyčia yra ir lieka ne Petro, bet Kristaus Bažnyčia. Ypatingas pašaukimas Petrui skirtas visų pirma dėl to, kad jis galėtų stiprinti brolių tikėjimą. Pastarasis Petro misijos dėmuo susietas su Paskutine vakariene. Būtent Paskutinės vakarienės metus Kristus meldėsi už Petrą, kad nesvyruotų jo tikėjimas ir paliepė jam stiprinti brolių tikėjimą. Šį Petro pašaukimą pats Kristus susieja su savuoju Velykų slėpiniu. Šitoks Petro tarnystės ir Velykų slėpinio susiejimas byloja apie svarbiausią šios misijos bruožą: Petras visais laikais turi būti vienybės su Kristumi saugotojas, turi vesti į vienybę su Kristumi.

Melskimės už Petro tarnystę, kurią Viešpats skiria paprastiems silpniems žmonėms,- ragino popiežius,- kad ji būtų vykdoma taip, kaip norėjo pats Viešpats ir kad ją suprastų ir pripažintų taip pat ir tie mūsų broliai, kurie dar nėra vienybėje su mumis. (jm)