Popiežius atidarė Romos vyskupijos suvažiavimą.

Popiežius Benediktas XVI pirmadienio vakarą atidarė iki ketvirtadienio vyksiantį Romos vyskupijos bažnytinį suvažiavimą, kuriame svarstoma sukaupta sielovadinio darbo patirtis ir planuojamos sielovados ateityje gairės, didžiausią akcentą skiriant jaunosios kartos krikščioniškai asmeninei ir visuomeninei brandai.

Bažnyčios sielovadinės misijos sėkmė labiausiai priklauso nuo to, ar Bažnyčia sugeba įtikinamai kalbėti žmogui apie meilė ir tiesą. Krikščioniškas tikėjimas žmogui tik tuomet yra priimtinas ir suprantamas kai žmogų įtikina krikščionybės skelbiamas požiūris į meilę ir į tiesą. Šitaip trumpai galima reziumuoti popiežiaus kalbą, pirmadienio vakarą sakytą Romos vyskupijos suvažiavimo atidarymo metu.

Visų pirma jaunimas ir paaugliai savyje jaučia galingą meilės jėgą,- kalbėjo popiežius. Dėl to, visų pirma jiems reikia padėti išsivaduoti iš prietaro, kad krikščionybė su savo įsakymais ir draudimais varžo meilę, neleidžia ja džiaugtis, draudžia ragauti tos laimės pilnatvės, kurią vyras ir moteris atranda tarpusavio meilėje. Reikia įtikinamai paaiškinti, kad krikščionybė nenori užgniaužti meilės, bet trokšta, kad ji būtų sveika, stipri ir autentiškai laisva. Reikia išmokyti žiūrėti į Dešimtį Dievo įsakymų ne kaip į draudimus, bet kaip į didįjį meilės išaukštinimą. Auklėjimo darbe, žmogaus ir krikščionio formavime neturime nei bijoti, nei gėdytis, nei dėl kitų priežasčių vengti žmonių tarpusavio meilės temos. Jei jos vengtume, mūsų skelbiama krikščionybė būtų sausa ir nesuprantama, ypač brandžiam gyvenimui besiruošiantis žmogus jos nesupratų. Tačiau kartu kai kalbame apie meilę, negalime ribotis tik daliniais jos aspektais. Turime ją pateikti integraliai, turime kalbėti taip pat apie Dievo meilę ir apie meilę artimui.

Kartu su meilės troškimu žmogaus prigimčiai taip pat priklauso tiesos troškimas. Dėl to ir jaunosios karto auklėjime tiesos klausimui turi būti skirta viena pirmųjų vietų. Kai keliame tiesos klausimą,- sakė popiežius,- savaime kalbame ir apie žmogaus racionalumą, vaduojame žmogaus protą iš užsidarymo ankštame įsitikinime, jog racionalu gali būti tik tai, kas gali būti eksperimentų ir skaičiavimo objektas. Būtent čia susitikina protas ir tikėjimas. Tikėjimu mes priimame Dievą, kuris save dovanoja ir apreiškia mums, kūriniams, skurtiems pagal jo paveikslą. Kai priimame šią, mūsų protui per didelę tiesą, prasiplečia mūsų pažinimo akiračiai ir Dieve mes surandame savo buvimo ir gyvenimo prasmę. Puikiai suprantame,- kalbėjo popiežius,- kad sunku įveikti mūsų proto ribas, kad tikėjimas yra labai asmeniškas dalykas, kad jis priklauso nuo mūsų laisvės, kuri gali tikėjimą priimti arba atmesti. Tačiau čia mums į pagalbą ateina kitas tikėjimo dėmuo: pasitikėjimas asmeniu, ne bet kokiu asmeniu, bet Jėzumi Kristumi, kurį mums atsiuntė Tėvas. Tikėti – reiškia užmegzti asmeninį ryšį su mūsų Kūrėju ir Išganytoju, mūsų širdyse veikiančios Šventosios Dvasios dėka.

Tikėjimo ir tiesos santykis implikuoja taip pat kitą šiandien labai aktualią tema: tikėjimo santykį su dabartinės mokslo pažangos rezultatais. Šiandien vyksta labai sparti pažanga ir neretai ji pristatoma kaip tikėjimo varžovė arba net kaip argumentas prieš tikėjimą. Tačiau jei tikime Kristų, tuo pačiu tikime, kad jis yra ir visos kūrinijos Viešpats. Nereikia baimintis tikėjimo ir proto dialogo. Jei tikėjimo ir proto dialogas remiasi aiškiais kriterijais, tuomet nėra sunku įtikinamai kalbėti apie tikėjimo Dievu racionalumą, nes mes tikime ne kažkokį nepažįstamą dievą, bet tą Dievą, kuris mums apsireiškė Jėzuje Kristuje ir kuriame žmogus gali surasti visų savo troškimų išsipildymą. (jm)