Sekminių iškilmė yra kvietimas mums grįžti prie Bažnyčios ištakų, prie „Bažnyčios,
kurią apreiškė nužengusi Šventoji Dvasia“ (Lumen gentium, 2). Taip moko II Vatikano
susirinkimas. Per Sekmines Bažnyčia apsireiškė viena, šventa, katalikiška ir apaštališka.
Ji apsireiškė misijonieriška, apdovanota visomis pasaulio kalbomis, nes Geroji Dievo
Meilės Naujiena yra skirta visoms tautoms. Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią
sako, kad „Dvasia Bažnyčią veda į pilnutinę tiesą, ją vienija bendrystėje ir tarnyboje,
moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais
(Lumen gentium, 4).
Taip maldininkams po Sekminių sekmadienio mišių
vidudienio maldos metu kalbėjo popiežius Benediktas XVI, užbaigdamas nuo Sekminių
budėjimo Vatikane vykusias apeigas. Popiežius vidudienio maldoje taip pat priminė
šeštadienio vakarą toje pačioje aikštėje vykusį susitikimą su naujųjų bažnytinių bendruomenių,
sąjūdžių ir judėjimų sekėjais. Bažnyčioje šiuos naujuosius bažnytinius judėjimus irgi
sužadino Šventoji Dvasia , - sakė sekmadienio vidudienio maldos kalboje popiežius
Benediktas XVI. Jis priminė savo pirmtako Dievo tarno Jono Pauliaus II pamėgtą posakį,
jog visa Bažnyčia yra kaip vienas didžiulis Šventosios Dvasios sužadintas judėjimas,
kaip upė, kuri teka per žmonijos istoriją tam, kad aplaistydama Dievo malonėmis neštų
gausių gyvybės, gėrio, grožio, teisingumo ir taikos vaisių.
Sekminių sekmadienio
Mišių pamoksle Benediktas XVI priminė Bažnyčios misijonierišką prigimtį.
Ugnies
ir vėjo pavidalai, kuriuos pirmųjų Sekminių aprašyme mini Evangelistas Lukas, primena
Sinajaus kalną, ant kurio Dievas apsireiškė Izraeliui ir su juo sudarė savo sandorą.
Sinajaus kalno iškilmė, kurią Izraelis švęsdavo praėjus 50 dienų po Velykų, buvo Sutarties
šventė. Šv. Lukas, kalbėdamas apie ugnies liežuvius, nori Sekmines pristatyti kaip
naują Sinajaus kalno iškilmę, kaip Naujosios Sutarties šventę, per kurią Sandora su
Izraeliu yra išplečiama apimant visas pasaulio tautas. Iš to seka, jog katalikų Bažnyčia
yra misijonieriška nuo pat jos užgimimo. Reikšminga, jog Išganymo universalumą čia
išryškina sąrašas skaitlingų tautų, kurioms priklauso visi tie žmonės, kurie Jeruzalėje
subėjo išgirsti pirmosios apaštalų žinios.
Dievo tauta, kuri ant Sinajaus
kalno įgijo savo pirmykštį pavidalą, nuo šiol, nuo Sekminių, buvo išplėsta taip, kad
pranyko visos rasinės ir kultūrinės, laiko ir erdvės ribos. Skirtingai negu tai kas
įvyko statant Babelio bokštą, kai sumanymu savo rankomis pastatyti kelią iki pat dangaus
žmonės ištiktųjų sužlugdė savo gebėjimą vieni kitus suprasti, per Sekmines, Šventoji
Dvasia, per kalbų dovaną paliudijo, kad jos būvimas vienija, sąmyšį paversdamas bendryste.
Žmogaus išdidumas ir egoizmas visada skaldo, stato indiferentiškumo, neapykantos ir
smurto sienas. Tuo tarpu Šventoji Dvasia įgalina žmogaus širdį suprasti visų kalbas,
nes atkuria autentiškos komunikacijos tiltus tarp Žemės ir Dangaus. Šventoji Dvasia
yra Meilė, - kalbėjo Šventasis Tėvas Sekminių sekmadienio Mišių homilijoje. (sk)