ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS)

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.


Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“. (Apd 2, 1-11)

KALBŲ DOVANA

Nežiūrint entuziastingo Luko aprašymo Apaštalų darbuose, vis dėlto nėra lengva suvokti, kas iš tiesų atsitiko tą Sekminių šventės dieną, kurią dažnai mėgstame vadinti Bažnyčios gimimo diena. Šventosios Dvasios nužengimas ant apaštalų pasireiškė jų drąsa, Gerosios Naujienos skelbimu, atviru liudijimu. Tuo tarpu susirinkusią minią, kaip paprastai būna, nustebino išoriniai ženklai.

Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant,- pastebi šventosios knygos autorius.

Vis tiktai manyčiau, kad svarbiausias dalykas iš įvairių kraštų suvažiavusiems žmonėms buvo ne girdėti žodžius savo kalba, tačiau kur kas reikšmingesnis atrodo jų atvirumas girdimam žodžiui, dėl kurio jau tą pačią dieną krikštą priėmė keli tūkstančiai žmonių. Kristaus mokslas rado atgarsį jų širdyse, atliepė jų vidiniams lūkesčiams, rado juose vaisingą dirvą.

Tie žodžiai, skambėję gimtąja kalba, bylojo apie draugystės su Dievu atkūrimą, žadino vidinį nerimą, kėlė tyrumo, grožio ir ramybės ilgesį, užžiebė širdyse viltį.

Kita vertus, reikia manyti, jog ir apaštalų kalba buvo ne tokia, kuria buvo įpratę kalbėti gausūs to meto religiniai mokytojai.

Labai dažnai besąlygiškai žavimasi žmonėmis, mokančiais daug kalbų. Be abejonės, tai labai reikalinga, siekiant žmonių tarpusavio supratimo ir vienybės, naudinga, perduodant vienų tautų žmonių mintis kitiems, tačiau, kalbant apie dvasines vertybes, ypatingą reikšmę įgyja sugebėjimas išsakyti savo jausmus ir įsitikinimus.

Žmogaus širdį visų pirma pasiekia paprasti žodžiai. Visi mes ilgimės paprastumo, nuoširdumo, autentiškumo.

Yra tokių mokslininkų, kurie, nusakydami paprastą dalyką sugeba pavartoti kelias dešimtis daugumai nesuprantamų žodžių. Jie moka kalbas, tačiau nemoka kalbėti. Juos galima suprasti, tačiau jų žodžiai nepaliečia širdies, niekas nesijaučia esąs patrauktas, sudomintas, paliestas jų dėstomos problemos.

Ko gero, nėra labai svarbu galėti pasakyti: Aš moku kalbėti tavo kalba. Matai? Naudoju tokius pat žodžius, kaip ir tu, todėl privalai manęs klausyti.

Kur kas svarbiau, jei mūsų elgesys liudytų apie mus kitaip: Aš moku klausytis. Suprantu tavo problemas ir sunkumus, žinau tavo situaciją, todėl, jei leisi, mudu kalbėsimės tokia pat kalba. To noriu, ne trokšdamas nustebinti ar tapti tavo mokytoju, bet siekdamas įrodyti, kad galime abu kartu ieškoti tiesos, drauge šį – tą atrasti, dviese išvengti kokio nors bjauraus netikėtumo.

Kalbų dovanos neįmanoma perleisti kitam. Trokštant prabilti į kitą žmogų, reikalinga žmogiška simpatija, pasitikėjimu pagrįstas kontaktas, kuomet norima pažinti ir leidžiama save pažinti kitam, kai siekiama priimti ir leistis priimamam.

Kitomis kalbomis prabylama tuomet, kai išmokstama klausytis, kuomet leidžiama kalbėti kitam.

Nedaug tegali padėti svetimų kalbų mokėjimas, jei nemokame įsiklausyti į kito žmogaus širdį.

Norėdama, kad pasaulis išgirstų jos balsą, Bažnyčia neprivalo stengtis kalbėti iš aukšto, nes bus apkaltinta autoritarizmu ir nesistengti nusileisti iki pasaulietiško žargono, nes tai tebūtų tik nusižeminimu prisidengęs tuščiažodžiavimas. Paprasčiausiai, mes turime gauti leidimą patekti vidun, kad tai nušviestume savo išpažįstamomis vertybėmis.

Kalbų dovana priklauso ne nuo skelbėjų lūpų ir klausytojų ausų. Ji leidžiasi žemiau: tiesiai į žmogaus širdį.

Tikiu, kad tai įvyko ir pirmąją Sekminių dieną, kuomet Bažnyčia rado savo vietą daugelio žmonių širdyse…

Tikiu, kad visa tai gali ir privalo įvykti taip pat ir mūsų dienomis… (mons. Adolfas Grušas)