Pastarosiomis dienomis viso katalikiško pasaulio akys buvo nukreiptos į popiežiaus
Benedikto XVI vizitą Lenkijoje, pasibaigusiu jaudinančiu apsilankymu sekmadienį Auschwitz
– Birkenau mirties stovykloje, kurioje II Pasaulinio karo metais buvo nužudyta daugiau
kaip milijonas žmonių. Mąstant apie tą vietą mums kyla sunkus klausimas – kodėl anomis
dienomis Dievas tylėjo? Bet taip pat galime klausti – kaip tai galėjo įvykti krikščioniškoje
Europoje? Kodėl krikščionys anomis dienomis tylėjo? Reikia pripažinti, kad, nors
netiesa, jog visi tylėjo, daugeliui pritrūko stiprybės ginti ir liudyti savo tikėjimą
bei aukotis dėl jo skelbiamų idealų.
O juk daug iš tų, kuriems istorijos įvykių
sumaištyje tos stiprybės nepritrūko, šiandien katalikų Bažnyčioje yra gerbiami kaip
palaimintieji ir šventieji, teikiantys mums gyvenimo ir tikėjimo pavyzdį. Auschwitz
– Birkenau koncentracijos stovyklos kontekste prisimenamas šventasis Maksimilijonas
Kolbė, atidavęs savo gyvybę už tai, kad išgelbėtų kito kalinio gyvybę. O šį sekmadienį
Portugalijoje iškilmingai nauja palaimintąja buvo pripažinta Rita Amanda de Jesus,
kuri kitu laiku ir kitu būdu įrodė savo tikėjimo stiprybę. Šioje laidoje trumpai apžvelgsime
jos gyvenimą.
Rita Amanda de Jesus gimė 1848 metais vienoje iš Viseu diecezijos
Portugalijoje parapijų. Jos šeima pasižymėjo dideliu religingumu ir krikščioniško
gyvenimo praktika. Nuo pat mažumės mergaitei ypač artima buvo Eucharistija bei Šventoji
šeima – Marija su Juozapu.
Katalikų Bažnyčia 19 amžiaus viduryje ir pabaigoje
išgyveno ypač sunkius laikus. Jai dvasinėje ir kultūrinėje sferoje teko atlaikyti
iliuminizmo, neretai ateistiško ir antiklerikalinio, iššūkius. Tuo tarpu socialinėje
ir politinėje sferoje jai teko susidurti su industrinės revoliucijos atneštais pokyčiais
ir su dažniausiai priešiškai nusiteikusiais socialistinių idėjų šalininkais.
Pačioje
Portugalijoje 19 amžiaus pirmoje pusėje portugalų masonai pasisavino bažnytinę nuosavybę
ir pasiekė, jog būtų uždaryti visi religinių kongregacijų, vyrų ir moterų, namai ir
institutai. Pastarosioms taip pat buvo uždrausta priimti naujokus. Akivaizdu, kad
tai susilpnino Bažnyčią ir sumažino jos gyvybingumą. Tokioje aplinkoje Rita Amanda
de Jesus širdyje užgimė troškimas bei pašaukimas eiti per kaimus meldžiantis ir liudijant.
Šiose misijose ji ragino žmones, ypač jaunimą, grįžti prie krikščioniško tikėjimo
malda ir kasdieniniu gyvenimu. Tai anaiptol nebuvo lengva ir paprasta, jai teko patirti
grasinimų ir net bandymų ją nužudyti.
Savo iškylose susipažino su vieno benediktinių
vienuolyno seserimis ir suprato, jog Viešpats ją kvietė pašvęstajam gyvenimui. Kadangi,
kaip minėta, buvo uždrausta tapti kurio nors vienuolyno naujoke, stengėsi gyventi
vienuolinę dvasią atitinkantį gyvenimą būdama pasaulietė iki kol sulaukė 29 metų.
Tik tada jai pavyko įstoti į vieną prancūzų, ir todėl neuždraustą, kongregaciją, kuri
rūpinosi išskirtinai slauga. Bet po kurio laiko Rita suprato, kad ne slauga yra tai,
kas labiausiai atitinka jos pašaukimą, tačiau neturtingų ir paliktų mergaičių auklėjimas.
Todėl paliko kongregaciją ir dar po kelių metų, įveikus daugybę biurokratinių ir politinių
barjerų, jai pavyko įsteigti vaikų globa besirūpinantį institutą. Nepaisant ekonominių
sunkumų, priešiškai nusiteikusių funkcionierių, institutas augo ir plėtėsi iki pat
1910 metų, kada prasidėjo tikras ir aršus Bažnyčios persekiojimas. Iš Ritos Amandos
de Jesus ir jos įsteigto instituto buvo atimta visa nuosavybė, jos seserys ir bendradarbės
išblaškytos. Bet ir šioje situacijoje Rita nepalūžo, vėl ėmė burti bendramintes, kurios,
negalėdamos apaštalauti Portugalijoje, nedidelėmis grupėmis vyko į Braziliją ir ten
steigė savo naujus namus. Bet pati Rita liko savo gimtojoje žemėje – 1913 sausio 6
ji stojo prieš Kūrėjo veidą.
„Gražiame palaimintosios Ritos asmenyje aiškiai
išryškėja, kad pasišventimas tiesai suvienija atsidavimą žmogui ir atsidavimą Dievui“,
- sakė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas Jose Saraiva Martins, kuris ir vedė
iškilmingas beatifikacijos pamaldas Viseu katedroje. (rk)