Nauja palaimintoji Portugalijoje

Pastarosiomis dienomis viso katalikiško pasaulio akys buvo nukreiptos į popiežiaus Benedikto XVI vizitą Lenkijoje, pasibaigusiu jaudinančiu apsilankymu sekmadienį Auschwitz – Birkenau mirties stovykloje, kurioje II Pasaulinio karo metais buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių. Mąstant apie tą vietą mums kyla sunkus klausimas – kodėl anomis dienomis Dievas tylėjo? Bet taip pat galime klausti – kaip tai galėjo įvykti krikščioniškoje Europoje? Kodėl krikščionys anomis dienomis tylėjo? Reikia pripažinti, kad, nors netiesa, jog visi tylėjo, daugeliui pritrūko stiprybės ginti ir liudyti savo tikėjimą bei aukotis dėl jo skelbiamų idealų.

O juk daug iš tų, kuriems istorijos įvykių sumaištyje tos stiprybės nepritrūko, šiandien katalikų Bažnyčioje yra gerbiami kaip palaimintieji ir šventieji, teikiantys mums gyvenimo ir tikėjimo pavyzdį. Auschwitz – Birkenau koncentracijos stovyklos kontekste prisimenamas šventasis Maksimilijonas Kolbė, atidavęs savo gyvybę už tai, kad išgelbėtų kito kalinio gyvybę. O šį sekmadienį Portugalijoje iškilmingai nauja palaimintąja buvo pripažinta Rita Amanda de Jesus, kuri kitu laiku ir kitu būdu įrodė savo tikėjimo stiprybę. Šioje laidoje trumpai apžvelgsime jos gyvenimą.

Rita Amanda de Jesus gimė 1848 metais vienoje iš Viseu diecezijos Portugalijoje parapijų. Jos šeima pasižymėjo dideliu religingumu ir krikščioniško gyvenimo praktika. Nuo pat mažumės mergaitei ypač artima buvo Eucharistija bei Šventoji šeima – Marija su Juozapu.

Katalikų Bažnyčia 19 amžiaus viduryje ir pabaigoje išgyveno ypač sunkius laikus. Jai dvasinėje ir kultūrinėje sferoje teko atlaikyti iliuminizmo, neretai ateistiško ir antiklerikalinio, iššūkius. Tuo tarpu socialinėje ir politinėje sferoje jai teko susidurti su industrinės revoliucijos atneštais pokyčiais ir su dažniausiai priešiškai nusiteikusiais socialistinių idėjų šalininkais.

Pačioje Portugalijoje 19 amžiaus pirmoje pusėje portugalų masonai pasisavino bažnytinę nuosavybę ir pasiekė, jog būtų uždaryti visi religinių kongregacijų, vyrų ir moterų, namai ir institutai. Pastarosioms taip pat buvo uždrausta priimti naujokus. Akivaizdu, kad tai susilpnino Bažnyčią ir sumažino jos gyvybingumą. Tokioje aplinkoje Rita Amanda de Jesus širdyje užgimė troškimas bei pašaukimas eiti per kaimus meldžiantis ir liudijant. Šiose misijose ji ragino žmones, ypač jaunimą, grįžti prie krikščioniško tikėjimo malda ir kasdieniniu gyvenimu. Tai anaiptol nebuvo lengva ir paprasta, jai teko patirti grasinimų ir net bandymų ją nužudyti.

Savo iškylose susipažino su vieno benediktinių vienuolyno seserimis ir suprato, jog Viešpats ją kvietė pašvęstajam gyvenimui. Kadangi, kaip minėta, buvo uždrausta tapti kurio nors vienuolyno naujoke, stengėsi gyventi vienuolinę dvasią atitinkantį gyvenimą būdama pasaulietė iki kol sulaukė 29 metų. Tik tada jai pavyko įstoti į vieną prancūzų, ir todėl neuždraustą, kongregaciją, kuri rūpinosi išskirtinai slauga. Bet po kurio laiko Rita suprato, kad ne slauga yra tai, kas labiausiai atitinka jos pašaukimą, tačiau neturtingų ir paliktų mergaičių auklėjimas. Todėl paliko kongregaciją ir dar po kelių metų, įveikus daugybę biurokratinių ir politinių barjerų, jai pavyko įsteigti vaikų globa besirūpinantį institutą. Nepaisant ekonominių sunkumų, priešiškai nusiteikusių funkcionierių, institutas augo ir plėtėsi iki pat 1910 metų, kada prasidėjo tikras ir aršus Bažnyčios persekiojimas. Iš Ritos Amandos de Jesus ir jos įsteigto instituto buvo atimta visa nuosavybė, jos seserys ir bendradarbės išblaškytos. Bet ir šioje situacijoje Rita nepalūžo, vėl ėmė burti bendramintes, kurios, negalėdamos apaštalauti Portugalijoje, nedidelėmis grupėmis vyko į Braziliją ir ten steigė savo naujus namus. Bet pati Rita liko savo gimtojoje žemėje – 1913 sausio 6 ji stojo prieš Kūrėjo veidą.

„Gražiame palaimintosios Ritos asmenyje aiškiai išryškėja, kad pasišventimas tiesai suvienija atsidavimą žmogui ir atsidavimą Dievui“, - sakė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas Jose Saraiva Martins, kuris ir vedė iškilmingas beatifikacijos pamaldas Viseu katedroje. (rk)