Sekmadienį po pietų Benediktas XVI aplankė Auschwitz - Birkenau mirties stovyklą.
Pats intensyviausias ir jautriausias šios popiežiaus kelionės momentas buvo apsilankymas
sekmadienį po pietų Auschwitz – Birkenau mirties stovykloje, kurioje II Pasaulinio
karo metais buvo nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių. Atvykęs į stovyklą, popiežius
susitiko su keliais buvusiais kaliniais, meldėsi prie sušaudymų sienos, nusileido
į vadinamojo Vienuoliktojo bloko požemį, kur buvo nužudytas šv. Maksimilijonas Kolbe,
aplankė taip pat prie stovyklos veikiantį Dialogo ir maldos centrą. Po to vizitas
buvo tęsiamas maždaug už trijų kilometrų esančioje antroje lagerio dalyje – Birkenau,
kur naciai buvo įkūrę dujų kameras ir krematoriumus nužudytųjų palaikams deginti.
Čia popiežius vadovavo maldai už nužudytuosius ir pasakė kalbą. Besimeldžiant buvo
giedama hebrajiška gedulinga rauda – Kadišas.
"Sunku kalbėti šioje mirties
ir nesuskaitomų nusikaltimų prieš Dievą ir žmogų vietoje, neturinčioje sau lygių visoje
istorijoje. Ypatingai sunku kalbėti krikščioniui ir popiežiui, kuris yra kilęs iš
Vokietijos".
Popiežius priminė savą pirmtaką Joną Paulių II, kuris prieš 27
metus, 1979-ųjų birželio 7 dieną, lankydamas šią stovyklą, kalbėjo: „Atvykstu į šią
vietą kaip piligrimas... Žinoma, kad daug kartų esu čia buvęs. Daug kartų buvau nusileidęs
į Maksimilijono Kolbe mirties celę. Daug kartu vaikščiojau tarp Birkenau krematoriumų
griuvėsių. Tačiau negalėjau neatvykti į šią vietą kaip popiežius“.
"Jonas Pauliaus
II į šią vietą atvyko kaip sūnus lenkų tautos, kuri kartu su žydais, labiausiai nukentėjo
šioje vietoje ir iš viso per karą. Aš,- sakė Benediktas XVI,- į šią vietą atvykstu
kaip vokiečių tautos sūnus ir drauge su savo pirmtaku kartoju: Negalėjau čia neatvykti.
Privalėjau čia atvykti. Tai pareiga tiesos akivaizdoje, pareiga akivaizdoje tų, kurie
čia kentėjo, tai pareiga prieš Dievą. Esu čia ir kaip Jono Pauliaus II įpėdini ir
kaip sūnus vokiečių tautos – tos tautos, kurioje grupė nusikaltėlių paėmė valdžią
apgaulingais didybės, garbės ir svarbos grąžinimo tautai pažadais, viliodami gerovės
perspektyvomis, tačiau taip pat terorizuodami ir baugindami, kad tauta būtų jiems
naikinimo ir viešpatavimo aistros įrankis."
Popiežius priminė, kad jis jau
anksčiau yra lankęsis šioje mirties stovykloje. Būdamas Miuncheno arkivyskupu dalyvavo
Jono Pauliaus II apsilankyme 1979 metais, o 1980 dar kartą su grupe Vokietijos vyskupų
buvo atvykęs melstis už žmonių ir tautų susitaikinimą.
"Daug klausimų kyla
šioje vietoje, tačiau vienas vis grįžta: Kodėl Dievas anomis dienomis tylėjo? Kodėl
leido blogiui triumfuoti? Grįžta atmintin 44 psalmėje skambantis kenčiančio Izraelio
skundas: „Palikai mus bejėgius šakalų lindynėje ir apgaubei mirtina tamsa. Dėl tavęs
mes esame nuolat žudomi, su mumis elgiamasi, kaip su pjovimui skirtomis avimis. Atsibusk!
Viešpatie, kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam gi slepi savo veidą? Kodėl
užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą? Juk mes gulime kniūbsti dulkėse ir nebegalime
pakilti nuo žemės. Stokis, ateik mums padėti, atpirk mus dėl savo ištikimos meilės!“
Mes
nesugebame perprasti Dievo slėpinio – matome tik jo dalis ir klaidžiojame, kai tik
bandome tapti Dievo ir istorijos teisėjais. Šitaip žmogaus neapginsime, o priešingai,
tik prisidėsime prie jo sunaikinimo. Mes privalome ištvermingai, nuolankiai, bet taip
pat ir įkyriai, šaukti Dievui: Pabusk! Neužmiršk žmogaus, kurį sukūrei! Šis šauksmas
turi pasiekti ir mūsų širdis – pažadinti jose slypintį Dievo buvimą, kad jo galios,
kurią jis sudėjo į mūsų širdis, nepalaidotų egoizmo dumblas, baimė, abejingumas ir
prisitaikėliškumas. Šaukimės Dievo pagalbos ir šaukime savo pačių širdims ypač dabar,
kai vėl, atrodo, sutemos ima viepatauti: viena vertus, Dievo vardu piktnaudžiaujama
teisinant juo smurtą prieš kitus žmones; antra vertus, įsigali visiškas cinizmas,
nepripažįstantis Dievo ir besityčiojantis iš tikėjimo į Jį. Šaukiamės Dievo pagalbos,
kad padėtų žmonėms atsipeikėti ir suprasti, jog smurtu neįmanoma sukurti taikos, jog
smurtas atneša tik dar daugiau smurto ir galiausiai visi pralaimi. Dievas, kurį mes
tikime, yra proto ir išimties Dievas. Meldžiame Dievą ir meldžiame žmones, kad meilės,
susitaikinimo ir taikos išmintis įveiktų mums gręsiantį neracionalumą.
Esme
atminimo vietoje. Praėję laikai nepriklauso vien praeičiai. Tam tikra prasme jie liečia
mums visus ir rodo mums kelius, kuriai esi nevalia ir kuriais eiti privalome. Kaip
anksčiau Jonas Pauliaus II, taip dabar aš praėjau pro akmens plokštes, kuriose 22
čia nužudytųjų kalbom rašoma apie žmonių kančią, apie budelių cinizmą. Viena tų lentų
yra su hebrajišku užrašu. Trečiojo Reicho valdžia norėjo visiškai sunaikinti žydų
tautą. Žiauriai pildėsi psalmės žodžiai: „Dėl tavęs mes esame nuolat žudomi, su mumis
elgiamasi, kaip su pjovimui skirtomis avimis“. Iš tiesų, beatodairiški nusikaltėliai,
žudydami žydų tautą, norėjo nužudyti Dievą, kuris pašaukė Abraomą, o kalbėdamas ant
Sinajaus kalno nustatė per amžius galiojančias žmonių elgesio taisykles. Ir kadangi
ši tauta vien pačiu savo egzistavimu liudija apie Dievą, kuris prabilo žmogui ir ėmė
jam vadovauti, reikėjo, kad Dievas mirtų, o visa valdžia liktų žmonių rankose – tų
žmonių, kurie manė esą galingi ir norėjo valdyti visą pasaulį. Naikindami Izraelį,
jie norėjo sunaikinti ir krikščionybę, pakeisti ją savo sukurtu tikėjimu žmogaus galia".
Savo
kalboje popie˛ius Benediktas XVI paminėjo ir akmens lentą su užrašu lenkų kalba, bylojančią
apie lenkų tautos kančias ir aukas II Pasaulinio karo metais. Paminėjo taip pat čigonus,
kuriuos naciai irgi norėjo visiškai išžudyti. Paminėjo milžinišką skaičių kare žuvusių
rusų karių bei jų aukos tragizmą: vaduodami tautas iš vienos diktatūros, jie nešė
kitą diktatūrą – Stalino ir komunistinės ideologijos. Galiausiai popiežius paminėjo
ir užrašą vokiečių kalba.
"Prieš akis man iškyla Editos Stein, sesers Kryžiaus
Teresės Benediktos veidas, žydės ir vokietės, kuri kartu su savo seserim buvo nužudyta
šioje stovykloje. Būdama krikščionė ir žydė jinai sutiko mirti kartu su savo tauta
ir už savo tautą. Auschwitzo stovykloje kalinti ir nužudyti vokiečiai režimo buvo
laikomi asocialiais žmonėmis. Šiandien mes juos dėkingi prisimename kaip mūsų tautoje
išlikios tiesos ir gėrio liudytojus. Esame jiems dėkingi, kad nenusilenkė blogio valdžiai
ir šiandien jie šviečia tarsi žiburiai nakties tamsoje. Su didžiausia pagarba šiandien
nusilenkiame visiems, kurie kaip jaunuoliai, kuriems grėsė mirtis įkaitintoje krosnyje,
atsakė: „Mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios
krosnies ir tavo rankos, o karaliau. Bet jeigu ne, o karaliau, tai tebūna tau žinoma,
kad mes tavo dievams netarnausime ir auksinės statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime“
(Dan 3, 17-18).
Auschwitz – Birkenau lageryje žmonija praėjo pro tamsų slėnį.
Dėl to pabaigoje trokštu šioje vietoje kupinas pasitikėjimo melstis žodžiais psalmės,
Izraelio maldos, kuri kartu yra ir krikščionių malda: „Viešpats yra mano Ganytojas,
– man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis
atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią
slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie
mane apgins. Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu Viešpaties namuose“. (Ps 23)"