2006-05-28 17:30:18

Paskutinė popiežiaus vizito Lenkijoje diena: Mišios Krokuvoje sekmadienio rytą.


Sekmadienio rytą Krokuvos miesto pakrašty esančiuose Blonie laukuose popie˛ius Benediktas XVI aukojo Mišias, kuriose dalyvavo apie pusantro milijono žmonių.

Mišių homiliją popiežius Benediktas XVI pradėjo dienos skaitinio iš Apaštalų Darbų žodžiais: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų (Apd 1,11)“? Šį klausimą Jėzaus mokiniams, žvelgiantiems į žengiantį dangun Jėzų, uždavė du vyrai baltais drabužiais.

Anot popiežiaus, atsakyme į šį paprastą klausimą glūdi pamatinė tiesa apie žmogaus gyvenimą ir likimą. Klausimas „ko stovite“ yra susijęs su dviem realybės sferomis, kuriose vyksta visas žmogaus gyvenimas – žemiškąja ir dangiškąja. Žemiškosios tikrovės požiūriu mes „stovime“ čia, mūsų žemėje, todėl, kad esame Kūrėjo sutvertos kūrinijos karūna. Visagalis Dievas iš niekio pašaukė egzistencijai visatą. Baigęs šį darbą, sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą. Iš Biblijos žinome taip pat, kad žmogus, piktnaudžiaudamas laisvės dovana, nusidėjo ir save pasmerkė egzistencijai, kurioje yra blogis, kančia, mirtis ir nuodėmė.

Mes „stovime“ ant žemės, esame joje įsišakniję, ant jos išaugę. Mūsų kasdieninėje egzistencijoje patiriame abejones, sunkumus, mezgame tarpusavio santykius, kuriame žmonių bendruomenę ir kultūrą. Bet aiškiai žinome, jog tai vieną dieną baigsis. Kyla klausimas – ar tai jau viskas? Ar tai mūsų galutinis likimas?

Šiame kontekste, savo homilijoje tęsė popiežius Benediktas, reikia susitelkti ties antrąja klausimo „ko stovite žiūrėdami į dangų“ dalimi. Mokiniai nenuleisdami akių žiūrėjo į Jėzų, nukryžiuotą ir prisikėlusį, kuris pakilo aukštyn ir buvo paslėptas debesies. Nežinome, ar šią akimirką ar vėliau, kai Sekminių dieną buvo apšviesti Šventosios Dvasios, mokiniai, kurie ką tik Jėzaus klausė ar šis atkursiąs žemišką Izraelio karalystę, suvokė, jog Jėzus jiems atvėrė kitą horizontą, kuris yra galutinė žemiškosios kelionės pabaigos vieta. Bet mums, po 2000 metų, šis įvykis yra gerai suprantamas. Esame pakviesti, gyvendami šioje žemiškoje tikrovę, žvelgti į dangų, į dieviškąją tikrovę. Joje glūdi galutinė mūsų gyvenimo prasmė.

Brangūs broliai ir seserys, toliau kalbėjo Šventasis Tėvas, su giliu susijaudinimu šiandien švenčiu Eucharistiją Krokuvos Blonie parko lygumoje, toje pačioje vietoje, kur tiek kartų ją šventė Jonas Paulius II nepamirštamų kelionių į savo gimtąją šalį metu. Per paskutiniąją iš jų, 2002 metais, jis sakė – „dėkoju už kvietimą aplankyti manąją Krokuvą ir už man parodytą svetingumą“. Ir aš, sakė popiežius, šiuos žodžius noriu padaryti savais ir jums padėkoti už kvietimą aplankyti manąją Krokuvą! Atvykau čia vedamas širdies troškimo, savo Pirmtako pėdsakais. Norėjau įkvėpti jo tėvynės oro. Norėjau pamatyti žemę, kurioje gimė, kurioje užaugo ir ėmė nenuilstamai tarnauti Kristui ir Visuotinei Bažnyčiai. Troškau sutikti gyvus žmones, patirti jų tikėjimą, kuris jam teikė stiprybės.

Brangūs broliai ir seserys, šios mano kelionės šūkis, sekant Joną Paulių II, yra „Tvirtai laikykitės tikėjimo“! Tikėjimas yra labai asmeniškas aktas, kuris realizuojamas dviejose dimensijose. Pirma, tai priimti už tiesą tai, ko mūsų protas negali iki galo suvokti. Reikia priimti tai, ką Dievas apreiškė apie save, apie mus pačius ir apie mus supančią tikrovę, taip pat ir neregimąją. Nors, viena vertus, šių tiesų priėmimas praplečia mūsų pažinimo horizontą, kita vertus, anaiptol nelengva mūsų protui jas priimti. Šioje vietoje iškyla antroji tikėjimo dimensija – tikėjimas yra sąsaja su Kristumi, su mūsų Kūrėju. Tikėjimas yra pasitikėjimas Kristumi, konkrečiu Kristaus asmeniu. Svarbu tai, kuo tikime, bet dar svarbiau Tas, į kurį tikime. Ryšys su Juo turi tapti viso mūsų gyvenimo pamatu.

Sekmadienio homiliją popiežius Benediktas XVI užbaigė karštu trigubu prašymu Lenkijos tikintiesiems: „Tvirtai laikykitės tikėjimo! Tvirtai laikykitės vilties! Tvirtai laikykitės meilės! Amen!“. (rk)








All the contents on this site are copyrighted ©.