Paskutinė popiežiaus vizito Lenkijoje diena: Mišios Krokuvoje sekmadienio rytą.
Sekmadienio rytą Krokuvos miesto pakrašty esančiuose Blonie laukuose popie˛ius Benediktas
XVI aukojo Mišias, kuriose dalyvavo apie pusantro milijono žmonių.
Mišių homiliją
popiežius Benediktas XVI pradėjo dienos skaitinio iš Apaštalų Darbų žodžiais: „Vyrai
galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų (Apd 1,11)“? Šį klausimą Jėzaus mokiniams,
žvelgiantiems į žengiantį dangun Jėzų, uždavė du vyrai baltais drabužiais.
Anot
popiežiaus, atsakyme į šį paprastą klausimą glūdi pamatinė tiesa apie žmogaus gyvenimą
ir likimą. Klausimas „ko stovite“ yra susijęs su dviem realybės sferomis, kuriose
vyksta visas žmogaus gyvenimas – žemiškąja ir dangiškąja. Žemiškosios tikrovės požiūriu
mes „stovime“ čia, mūsų žemėje, todėl, kad esame Kūrėjo sutvertos kūrinijos karūna.
Visagalis Dievas iš niekio pašaukė egzistencijai visatą. Baigęs šį darbą, sukūrė žmogų
pagal savo paveikslą ir panašumą. Iš Biblijos žinome taip pat, kad žmogus, piktnaudžiaudamas
laisvės dovana, nusidėjo ir save pasmerkė egzistencijai, kurioje yra blogis, kančia,
mirtis ir nuodėmė.
Mes „stovime“ ant žemės, esame joje įsišakniję, ant jos
išaugę. Mūsų kasdieninėje egzistencijoje patiriame abejones, sunkumus, mezgame tarpusavio
santykius, kuriame žmonių bendruomenę ir kultūrą. Bet aiškiai žinome, jog tai vieną
dieną baigsis. Kyla klausimas – ar tai jau viskas? Ar tai mūsų galutinis likimas?
Šiame kontekste, savo homilijoje tęsė popiežius Benediktas, reikia susitelkti
ties antrąja klausimo „ko stovite žiūrėdami į dangų“ dalimi. Mokiniai nenuleisdami
akių žiūrėjo į Jėzų, nukryžiuotą ir prisikėlusį, kuris pakilo aukštyn ir buvo paslėptas
debesies. Nežinome, ar šią akimirką ar vėliau, kai Sekminių dieną buvo apšviesti Šventosios
Dvasios, mokiniai, kurie ką tik Jėzaus klausė ar šis atkursiąs žemišką Izraelio karalystę,
suvokė, jog Jėzus jiems atvėrė kitą horizontą, kuris yra galutinė žemiškosios kelionės
pabaigos vieta. Bet mums, po 2000 metų, šis įvykis yra gerai suprantamas. Esame pakviesti,
gyvendami šioje žemiškoje tikrovę, žvelgti į dangų, į dieviškąją tikrovę. Joje glūdi
galutinė mūsų gyvenimo prasmė.
Brangūs broliai ir seserys, toliau kalbėjo Šventasis
Tėvas, su giliu susijaudinimu šiandien švenčiu Eucharistiją Krokuvos Blonie parko
lygumoje, toje pačioje vietoje, kur tiek kartų ją šventė Jonas Paulius II nepamirštamų
kelionių į savo gimtąją šalį metu. Per paskutiniąją iš jų, 2002 metais, jis sakė –
„dėkoju už kvietimą aplankyti manąją Krokuvą ir už man parodytą svetingumą“. Ir aš,
sakė popiežius, šiuos žodžius noriu padaryti savais ir jums padėkoti už kvietimą aplankyti
manąją Krokuvą! Atvykau čia vedamas širdies troškimo, savo Pirmtako pėdsakais. Norėjau
įkvėpti jo tėvynės oro. Norėjau pamatyti žemę, kurioje gimė, kurioje užaugo ir ėmė
nenuilstamai tarnauti Kristui ir Visuotinei Bažnyčiai. Troškau sutikti gyvus žmones,
patirti jų tikėjimą, kuris jam teikė stiprybės.
Brangūs broliai ir seserys,
šios mano kelionės šūkis, sekant Joną Paulių II, yra „Tvirtai laikykitės tikėjimo“!
Tikėjimas yra labai asmeniškas aktas, kuris realizuojamas dviejose dimensijose. Pirma,
tai priimti už tiesą tai, ko mūsų protas negali iki galo suvokti. Reikia priimti tai,
ką Dievas apreiškė apie save, apie mus pačius ir apie mus supančią tikrovę, taip pat
ir neregimąją. Nors, viena vertus, šių tiesų priėmimas praplečia mūsų pažinimo horizontą,
kita vertus, anaiptol nelengva mūsų protui jas priimti. Šioje vietoje iškyla antroji
tikėjimo dimensija – tikėjimas yra sąsaja su Kristumi, su mūsų Kūrėju. Tikėjimas yra
pasitikėjimas Kristumi, konkrečiu Kristaus asmeniu. Svarbu tai, kuo tikime, bet dar
svarbiau Tas, į kurį tikime. Ryšys su Juo turi tapti viso mūsų gyvenimo pamatu.
Sekmadienio
homiliją popiežius Benediktas XVI užbaigė karštu trigubu prašymu Lenkijos tikintiesiems:
„Tvirtai laikykitės tikėjimo! Tvirtai laikykitės vilties! Tvirtai laikykitės meilės!
Amen!“. (rk)