Popiežius Lenkijoje. Antroji diena.

Popiežius Benediktas XVI tęsią kelionę savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II pėdomis. Antrąją vizito Lenkijoje dieną Šv. Tėvas užbaigė Krokuvoje - mieste, kuriame Karolis Wojtyla mokėsi, kunigavo, vyskupavo ir iš kurio 1978 metai išvyko į Romą dalyvauti konklavoje, jį išrinkusioje Petro įpėdiniu.

Perfrazuojant popiežiaus Jono Pauliaus I žodžius apie palaimintojo Jono XXIII atminimą Venecijoje būtų galimą sakyti, kad visa Krokuva, dar daugiau, visa Lenkija, yra pilna Jono Pauliaus II. Po daugiau kaip 26 pontifikato metų ir aštuonių apaštališkųjų kelionių į savo tėvynę, Jono Pauliaus II atminimas šiuo metu, kai Lenkijoje lankosi Benediktas XVI, yra nepaprastai gyvas jo tautiečių mintyse ir maldose. Popiežių Karolį Vojtylą primena visos jo lankytos vietos – bažnyčios, katedros, šventovės, mokslo įstaigos, kapinės, paminklai, taip pat didžiosios miestų aikštės, kuriose po atviru dangumi šventė Eucharistiją, sakė pamokslus ir kalbas, meldėsi su savo tautiečiais ir ypatingais žodžiais juos drąsino. Krašto sostinėje Varšuvoje, greta katedros, vyskupo rūmų, Apaštališkosios nunciatūros patalpų ir daugelio kitų vietų, Joną Paulių II ypatingai primena, ypač jo pirmąjį apsilankymą po išrinkimo popiežiumi primena, dabartinė Maršalo Jozefo Pilsudskio aikštė, ankščiau vadinta „Pergalės“ aikšte. Tai yra todėl, kad joje Dievo tarnas Jonas Paulius II 1979 metais būtent šioje aikštėje, per pirmąsias šv. Mišias, tuomet kai Europa buvo padalyta vadinamosios geležinės uždangos, visai Lenkijai įdėmiai klausantis jo žodžių, užbaigė homiliją daugelį sukrėtusia malda:

„Šaukiuosi, kaip Lenkijos žemės sūnus ir drauge, kaip Jonas Paulius II, Popiežius; iš viso praėjusio tūkstantmečio gilumos ir Sėkminių išvakarėse šaukiuosi: Tenužengia Tavo Dvasia, Viešpatie! Tenužengia Tavo Dvasia ir teatnaujina žemės veidą. Šios žemės veidą!“

Popiežius Benediktas XVI penktadienį užbaigė savo kelionės Lenkijos pirmą dalį Varšuvoje, šv. Mišiomis būtent toje vietoje, Pergalės aikštėje, kurioje jo pirmtakas, Dievo tarnas Jonas Paulius II, pradėjo savo pirmąją kelionę į Lenkiją, 1979 metų birželio 2 d.

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, „kartu su jumis trokštu giedoti padėkos giesmę Apvaizdai, kuri man šiandien leido būti šioje vietoje kaip piligrimui“ – šiais žodžiais Benediktas XVI kreipėsi į Pilsudskio aikštėje susirinkusius tikinčiuosius penktadienio ryte Varšuvoje aukotų Šventųjų Mišių homilijos metu. Tai tie patys žodžiai, kuriais prieš 27 metus Varšuvoje pasakytos homilijos metu popiežiaus Benedikto XVI pirmtakas Jonas Paulius II prabilo savo tautiečiams.

Šventasis Tėvas pagarbiai prisiminė dvi Lenkijos katalikų Bažnyčios didžias pastarųjų laikų figūras: popiežių Joną Paulių II ir kardinolą Stefaną Wyszynskį. Jis padėkojo Dievui už visas permainas Lenkijoje, kurios įvyko Jono Pauliaus II pontifikato metu ir priminė pastarojo sąsajas su Lenkijos Primu kardinolu Wyszynskiu, kurio 25 metų mirties sukaktis kaip tik bus minima šiomis dienomis. Šie du asmenys buvo suvienyti ne tik to paties tikėjimo, bet taipogi tų pačių skaudžių istorijos įvykių, kuriuos teko patirti lenkų tautai ir Bažnyčiai II Pasaulinio karo ir pokario metu. Popiežius Benediktas pacitavo paties Jono Pauliaus II laišką, rašytą 1978 metais kardinolui Wyszynskiui: „Petro Soste šiandien nebūtų popiežiaus lenko (...), jei nebūtų buvę Tavo tikėjimo, kuris nepalūžo kalėjimo ir kančios akivaizdoje, Tavo herojiškos vilties, Tavo begalinio pasitikėjimo Bažnyčios Motina (...)“.

Tęsdamas homiliją, popiežius Benediktas grįžo prie penktadienio dienos Mišių Evangelijos, kurioje buvo sakoma: „Jei mane mylite – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liks su jumis per amžius – Tiesos Dvasią (...) (Jn 14,15-17a)“. Anot popiežiaus, šie Jėzaus žodžiai atskleidžia trejetą gilių sąsajų: tarp tikėjimo ir Apreikštos Tiesos išpažinimo, tarp tikėjimo ir pasišventimo Jėzui meilėje, tarp tikėjimo ir Dievo įsakus atitinkančio gyvenimo. Tai trys tikėjimo dimensijos, kurios yra Šventosios Dvasios veikimo rezultatas.

Tikėjimas yra Dievo dovana. Tikėjimas yra tiesa apie Dievą ir apie žmogų. Bažnyčios užduotis yra ją skelbti ir nepaliestą perduoti vėlesnėms kartoms. Ši tiesa nėra, kaip kad kai kurie teigia, istoriškai sąlygiška ir priklausanti tik nuo paskiro žmogaus subjektyvios interpretacijos. Ištikimybė evangelinei tiesai yra ne tik apaštalų įpėdinių vyskupų, kartu su popiežiumi, bet ir kiekvieno krikščionio atsakomybė.

Jėzaus žodžiai „Jei mane mylite (...)“ moko, jog tikėjimas nėra tik tam tikro skaičiaus tiesų ir slėpinių apie Dievą, žmogų, gyvenimą ir mirtį, būsimą gyvenimą išpažinimas. Tikėjimas taip pat yra vidinis meilės santykis su Kristumi. Dievo meilė kviečia mus į ją atsakyti mūsų širdžių meile.

Bet jei tikėjimas yra taip pat meilės ryšys su Kristumi, tai jis reikalauja atsisakyti viso to, kas kenkia šiai meilei: „Jei mane mylite – jūs laikysitės mano įsakymų“. Kokie yra šie įsakymai? Visų pirma tai 10 Dekalogo įstatymų, kurių teisingumą ir vertę Jėzus savo mokyme aiškiai patvirtino. Bet Jėzus taipogi nušvietė šių ant Sinajaus kalno apreikštų Dievo įsakų pamatinę prasmę: „mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“ (Mk 12,33). Kas taip tiki ir kas taip myli tampa tikru „meilės civilizacijos“, kurios centre yra Kristus, statytoju.

Penktadienį po pietų prasidėjo antroji šios, iš viso keturias diena truksiančios kelionės dalis. Šv. Tėvas iš Varšuvos išvyko į pietinę Lenkiją lankyti su popiežiumi Jonu Pauliumi II labiausiai susijusių vietų. Apie 18 valandą Benediktas XVI atvyko į Čenstakavo vienuolyną ir Marijos šventovę. Tai lenkams katalikams pati brangiausia vieta. Čenstakavo vienuolyną, su garsiuoju Juodosios Madonos paveikslu čia įkūrė 1382 metais iš Vengrijos atvykę vienuoliai Paulinai. Vėliau buvo pastatyta didžiulė bažnyčia su visoje Lenkijoje aukščiausiu, net 106 metrų bokštu, o visa teritorija buvo apjuosta gynybinėmis sienomis. Prie šio vienuolyno 1655 įvyko vienas lemtingų karo su švedais momentų. Vienuolyno prioro Augustino Kordeckio vadovauja tvirtovės įgula atlaikė švedų puolimą ir tas įvykis nulėmė tolimesnę karo eigą. 1656 metais dėkodamas už išgelbėjimą karalius Jonas Kazimieras Čenstakavo Dievo Motiną paskelbė Lenkijos Karaliene. Taip Čenstakavo Dievo Motina tituluojama ir šiandien. Svarbus vaidmuo šiai šventovei teko komunistų valdžios dešimtmečiais, kuomet milijonai žmonių iš visos Lenkijos pėsčiomis išsirengdavo į piligrimystes ir prie vienuolyno sienų susirinkdavusios maldininkų minios liudijo, kad ateistinio režimo pastangos pakeisti žmonių papročius ir išrauti tikėjimą yra visiškai bergždžios.

Į Čenstakavo šventovę atvykęs popiežius Benediktas XVI susitiko su Lenkijos vienuolių, seminaristų ir naujų bažnytinių judėjimų atstovais, o taip pat vadovavo gegužinėms pamaldoms Marijos garbei. Vienuoliams, klierikams ir naujų judėjimų atstovams sakytą kalbą Šv. Tėvas pradėjo katecheze apie tikėjimo dovaną.

Tikėjimas yra krikšto metu gaunama dovana, kurios dėka yra įmanomas susitikimas su Dievu. Dievas yra mūsų protui nepasiekiamas slėpinys. Bandymas jį perprasti būtų lygus badymui uždaryti jį mūsų sąvokose ir galiausiai reikštų visišką Dievo praradimą. Tikėjimo dėka mes galime prasiveržti pro sąvokų, netgi teologinių sąvokų kiautą, ir prisiliesti prie gyvojo Dievo. O Dievas, vos tik prie jo prisiliečiame, iš karto ateina mums į pagalbą. Kai save atiduodame gyvajam Dievui, kai palenkiame jam savo protą, mus tarsi persmelkia neregimas dieviškosios gyvybės spindulys. Tad kaip svarbu tikėti tikėjimo jėga! Kaip svarbu sąmoningai rūpintis savojo tikėjimo branda, kad tikėjimas atsispindėtų mūsų laikysenoje, mūsų mintyse, veiksmuose ir ketinimuose. Tikėjimas tai ne tik pamaldus nusiteikimas ir religiniai išgyvenimai, bet visų pirma mintys ir veiksmai, darbas kasdieninis, kova su savo silpnybėmis, bendruomeninis gyvenimas. Tikėjimas mus grąžina pas Dievą taip pat ir tada kai mes patys save nuskriaudžiame nuodėmėmis.

Po šios trumpos katechezės apie tikėjimą, popiežius kreipėsi į Čenstakavo Marijos koplyčioje buvusius vienuolius: Krikšto metu jūs išsižadėjote šėtono ir visų jo darbų bei vilionių ir gavote malonę, reikalingą krikščioniškam šventumo siekimui. Duodami vienuolinius įžadus jūs įsipareigojote visu savo gyvenimo glaustis prie Švenčiausiosios Jėzaus širdies, atsisakėte gerų dalykų – atsisakėte būti savo gyvenimo šeimininkais, atsisakėte šeimos, materialinių gėrybių. Ir visa tai padarėte dėl to, kad laimėtumėte laisvę, įgalinančią jus visiškai tarnauti Kristui ir jo Karalystei. Ar atsimenate tą pirmykštį džiaugsmą, kuris jus užplūdo tą akimirką, kai ryžotės eiti šiuo keliu? Niekados nepraraskite šito entuziazmo!

Jūs, kandidatai į kunigus,- sakė popiežius klierikams,- kelyje į kunigystę Marijos padedami mokykitės iš Jėzaus. Leiskite, kad jis jus suformuotų, kad jį – Jėzų žmonės matytų jumyse, ateityje einančiuose Kristaus kunigų tarnystę ir kad jūs žmonėse, kuriems jums teks tarnauti, sugebėtumėte atpažinti šventumo ženklus.

Brangūs naujų bažnytinių judėjimų atstovai,- tęsė popiežius savo kalbą. Jūsų misija gimė iš Bažnyčios tikėjimo ir Dvasios dovanų gausos. Brandžiai, o ne vaikiškai ir ne agresyviai, skelbkite pasauliui Evangelijos išmintį, neškite ją į darbo ir kultūros pasaulį, į politikų ir žiniasklaidininkų gretas, į šeimas ir visuomeninį gyvenimą,- ragino Benediktas XVI.