Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams sakytoje kalboje popiežius
Benediktas XVI tęsė praėjusią savaitę pradėtą katechezę apie apaštalo Petro asmenį,
kaip jis mums yra pristatomas Šventajame Rašte.
Lėtai ir dėdamas pastangas
apaštalas Petras priartėjo prie Mokytojo: klausėsi jo žodžių, stebėjo jo elgesį, žavėjosi
jo darbais. Labiausiai apaštalą nustebino penkių kepalėlių duonos padauginimas bei
minios pamaitinimas. Tuo metu kai žmonės Jėzų panoro paskelbti karaliumi, Jėzus pasitraukia
į kalnus ir tik kita dieną Kafarnaumo sinagogoje paaiškina stebuklą: „Duona, kurią
aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51).
Mes galime įsivaizduoti,
kad šie Mokytojo žodžiai, kaip ir visas jo elgesys, buvo sunkiai suprantami tiek miniai,
tiek mokiniams. „Kieti jo žodžiai“ (Jn 6, 60), kuriais bandė jų tikėjimą. Tą kartą
daugelis mokinių pasitraukė. Tada Jėzus paklausė dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“.
Petras, vedamas Šv. Dvasios, atsakė visų vardu: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu
turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“
(Jn 6, 66-69). Apaštalo Petro atsakymas dar nereiškia, kad jis jau pilnai suvokė Kristaus
paslaptį. Tuo pačiu metu tai jau buvo tikėjimas, atviras didesnei tikrovei. Jo tikėjimas
pasieks pilnatvę tik per velykinių įvykių patirtį.
Petras išlaikė tikėjimo
bandymą, tačiau ateina momentas, kai jo tikėjimas susvyruoja, pasiduoda baimei. Mokinys
išsigina Mokytojo. Taigi, tikėjimo kelias nėra triumfo žygis, bet yra kančios, išbandymų
ir meilės kelias, kiekvieną dieną reikalaujantis atnaujinti pasitikėjimą. Net Petras
turi išmokti būti nieku! Ir tik tada, kai suvokia savo kaip tikinčiojo ir nusidėjėlio
širdies silpnumą, pravirksta išlaisvinančiomis atgailos ašaromis. Nuo šio momento
Peras yra pasiruošęs savo misijai.
Vieną pavasario rytą ši misija bus jam
patikėta paties prisikėlusio Jėzaus. Tai įvyks ant Tiberiados ežero kranto Jėzui tris
kartus paklaus Petrą: „ar myli mane?“.
Nuo tos dienos apaštalas Petras sekė
Mokytoją, nors ir žinojo savo silpnumą. Bet taip pat apaštalas žinojo, kad visada
gali remtis Prisikėlusiojo buvimu šalia. Nuo pradinio entuziazmo, per skausmingą išsigynimo
patirtį, iki atsivertimo ašarų, Petras pagaliau pasitiki Jėzumi, kuris prisitaikė
prie paprastos apaštalo meilės galios.
Buvo ilgas kelias, kurs Petrą padarė
patikimu liudytoju, nes visada yra atviras Jėzaus Dvasios veikimui. Pertas save laikys
Kristaus kančios liudytoju ir būsimos šlovės dalyviu. (1 Pt 5,1) Apaštalas Pertas
aprašys tikrąjį džiaugsmą laiške savo krikščionių bendruomenei: „ Jūs mylite jį, nors
ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu
džiaugsmu, nes žinote gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 8-9).
Šios
dienos 20-oje bendrojoje audiencijoje dalyvavo apie 35 tūkstančiai maldininkų iš 22
pasaulio valstybių. (kl)