Popiežius ragina vienuolius vengti vidutiniškumo, miesčioniškumo ir konsumistinio mentaliteto.

Pirmadienį popiežius Benediktas XVI susitiko su pusantro tūkstančio vyrų ir moterų vienuolių, dalyvaujančių Romoje vykstančiame vienuolijų vyresniųjų suvažiavime.

Pastaraisiais metais buvo labiau išryškintas evangelinis, bažnytinis ir apaštališkas Dievui pašvęsto gyvenimo pašaukimas, tačiau kartu negalime nematyti, jog kai kurie konkretūs sprendimai nepadėjo pasauliui aiškiau matyti tikrojo ir gyvybę teikiančio Kristaus veido,- sakė popiežius. Sekuliarizuota kultūra persismelkė taip pat ir į protus ir širdis nemažo skaičiaus vienuolių, manančių, kad taip jie tapo šiuolaikiškesniais ir atviresniais dabartiniam pasauliui. Greta neabejotino veržlumo ir dosnumo, veiksmingo liudijimo ir savęs aukojimo, matome nemažai vidutiniškumo, sumiesčionėjimo ir konsumistinio mentaliteto. Negalima užmiršti, kad Evangelijoje Jėzus mus įspėja, jog įmanomi tik du keliai: siauras kelias, vedantis į gyvybę, ir platus – vedanti į pražūtį. Yra ir bus tik viena alternatyva: arba priimti gyvąjį Dievą ir klusniai jį tikėti, arba jį atmesti. Sekti Kristų įmanoma tik su sąlyga, kad bus atsisakoma visko, kas su Kristaus sekimu nesuderinama. Viešpačiui reikia laisvų vyrų ir moterų, sugebančių visko atsisakyti ir tik jame viename viską atrasti. Reikia drąsių tiek asmeninių, tiek ir bendruomeninių sprendimų, kurie sukurtų naują vienuoliško gyvenimo discipliną ir padėtų atrasti visa apimantį Kristaus sekimą.

Priklausyti Viešpačiui,- sakė popiežius,- reiškia degti jo karšta meile, būti perkeistiems jo grožio spindesio. Mes aukojame jam savo mažumą, kad jis taptų jo didybės liudijimu mūsų laikams, ištroškusiems svaiginančios jo malonės. Priklausyti Viešpačiui – tai misija vyrų ir moterų, sekančių Kristų, skaistų, neturtingą ir klusnų, kad pasaulis įtikėtų ir būtų išgelbėtas. Priklausyti Kristui – reiškia, gyventi taip, kad gyvenimas būtų nuolatinis tikėjimo išpažinimas, nedviprasmiškais skelbimas tiesos, kuri padaro žmogų laisvą nuo visų netikrų stabų, apakinusių dabartinį pasaulį. Priklausyti Kristui – reiškia širdyje turėti nuolat degantį meilės žiburį, gaivinamą tikėjimo ne tik džiaugsmo akimirkomis, bet taip pat ir tuomet kai slegia sunkumai, kai kamuoja dvasinis troškulys, kai tenka kentėti. Dvasinio gyvenimo maistas yra malda, Dievui pasiaukojusios sielos meilės dialogas su savo Sužadėtiniu. Dar labiau sielą pasotinantis maistas yra dalyvavimas Eucharistijos slėpinyje, kuriame tikroviškai susitinkame su prisikėlusiu Kristumi.

Vienuoliai ir vienuolės yra pašaukti būti Evangelijos ir jos paradoksų ryškus ir patikimas liudijimas pasauliui; yra pašaukti nesekti šiuo pasauliu, bet nuolat keistis ir atsinaujinti dvasia, kad galėtų suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula. (jm)