Krikščionys musulmonų kraštuose

Kaip ir ankstesnėse laidose, toliau tęsiame kalbėti apie krikščionių bei musulmonų santykius. Šį kartą apibendrinsime Popiežiškojo islamo ir arabų studijų instituto profesoriaus Maurice Borrmans pranešimą, pasakyto trečiadienį pasibaigusioje Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų tarybos plenarinėje sesijoje, kurios tema buvo „Migracija ir keliavimas iš musulmoniškų kraštų ir į juos“.

Profesorius Borrmans išsamiai aptarė krikščionių bendruomenių situaciją musulmoniškuose kraštuose. Anot jo, ši situacija nėra vienareikšmiška, vienas musulmoniškas kraštas skiriasi nuo kito. Ką apskritai galime vadinti „musulmonišku kraštu“? Ne kiekviena šalis, kurioje dauguma gyventojų yra musulmonai, yra valstybė organizuota pagal islamo principus. Tad kiekvieną situaciją reikia vertinti atskirai. Tas pats galioja kalbant apie krikščionių bendruomenes, dažnai turinčias per šimtmečius išvystytą ypatingą kultūrinę tapatybę.

Istorikams yra žinomos krikščionių ir žydų gyvenimo sąlygos Damasko, Bagdado, Kairo ir galiausiai Stambulo musulmonų imperijose, kurios visos kartu apima laikotarpį nuo VII amžiaus vidurio iki XX amžiaus pradžios. Jose krikščionys buvo sąlygiškai toleruojami – jiems buvo leidžiama praktikuoti savo kultą, buvo suteikta tam tikra autonomija ir užtikrintas saugumas. Tačiau, kita vertus, jie negalėjo užimti jokių viešų ar karinių pareigų ir dėlto jų socialinė reikšmė buvo nedidele, kai kada tai prisidėjo prie jų nykimo ir silpnėjimo. Galime konstatuoti, kad panaši situacija tęsiasi dabartinio musulmonų pasaulio valstybėse. Pastarąsias galima neoficialiai suklasifikuoti tokiu būdu: yra šalys, kurios draudžia krikščionims statyti bažnyčias. Ryškiausias pavyzdys čia yra Saudo Arabija. Kitos šalys leidžia statyti bažnyčias, tačiau krikščionims nepripažįstamos visos pilietinės teisės, jie laikomi kiek svetimais tam kraštui, kuriame gyvena. Tai tokios šalys, kaip Kuveitas, Golfo įlankos valstybės, Magrebo valstybės. Trečiojoje šalių grupėje leidžiama statyti bažnyčias ir krikščionims pripažįstamos teisės, tačiau draudžiama atversti musulmonus. Tai Egiptas, Sirija, Turkija. Išimtis yra Libanas, kuriame yra stipri krikščionių maronitų bendruomenė ir kurios prezidentas, pagal tradiciją, būna būtent krikščionis maronitas.

Krikščionims palankiausia aplinka, be abejo, yra trečiosios grupės valstybėse. Amžių bėgyje yra išsivysčiusios bendro sugyvenimo formos ir tradicijos, krikščionys ir musulmonai bendradarbiauja kultūros, ekonomikos ir netgi auklėjimo srityje: dažnai privačios krikščionių mokyklos yra vertinamos ir turi didelį prestižą. Politiniu požiūriu krikščionys yra neblogai atstovaujami tų šalių parlamentuose, nors, išskyrus Libaną, negali užimti svarbiausių politinių postų. Vis dėlto ir šiose šalyse, pažymėjo profesorius Borrmans, nepaisant to, kad krikščionys čia gyvena daugiau ar mažiau gerai, krikščioniškose bendruomenėse jaučiamas nuoskaudos jausmas dėl nepilnateisiškumo, ypač ten, kur vietoje juridiškai įtvirtintų lygių teisių visiems, labiau linkstama vadovautis islamiškos tradicijos suformuotomis taisyklėmis.

Kitokia situacija yra antrosios grupės šalyse. Magrebo valstybių regione, kuris apima Maroką, Alžyrą, Mauritaniją, Tunisą ir Libiją, krikščionių bendruomenės yra labai mažos. Antai, Maroke ir Alžyre, turinčiuose po 34 milijonus gyventojų, atitinkamai tik 24 tūkstančiai marokiečių ir pustrečio tūkstančio alžyriečių save laiko krikščionimis. Nors jie turi juridines teises, jų religinė laisvė yra pakankamai gerbiama, jie laikomi greičiau svečiais šiose valstybėse. Vis dėlto ir čia tarp krikščionių ir musulmonų vyksta nemažai mainų. Kadangi Magrebo šalys netoli Europos, jos yra buvusios Ispanijos ir Prancūzijos kolonijos, jose lankosi daug turistų europiečių ir krikščionių, šioms valstybėms krikščionybė pažystama. Kita vertus, didelės emigrantų grupės iš šių šalių gyvena būtent Europoje. Ekonominiai, intelektualiniai ir kultūriniai mainai taipogi turi teigiamų atgarsių krikščionių – musulmonų santykiuose.

Persų įlankos bei Arabų pusiasalio šalys taipogi pakankamai gerbia jų teritorijoje gyvenančių krikščionių religinę laisvę ir netrukdo sielovadinei veiklai. Bet reikia pastebėti, kad didelė dalis krikščionių šiose šalyse nėra vietininkai gyventojai, tačiau darbo ieškoti atvykę imigrantai. Tik Saudo Arabijoje yra uždraustas bet koks ne musulmoniškas kultas ir 1 200 000 katalikų gali praktikuoti tikėjimą tik pogrindžio sąlygomis. Ši šalis musulmonų radikalų yra laikoma idealiu musulmoniškos visuomenės modeliu, kur visas žmonių gyvenimas yra reglamentuojamas išimtinai Koranu ir Šariatu.

Afrikoje yra daug musulmoniškų, bet ne arabų apgyvendintų valstybių, kaip Gvinėja, Kenija, Malis, Nigerija, Sudanas ir kitos. Tose šalyse, kuriose laikomasi skyrimo tarp politinės ir religinės sferų, krikščionys nėra išstumti už visuomenės ribų. Tačiau didelių problemų ir kruvinų konfliktų kyla Sudane ir šiaurės Nigerijoje, kur radikalios musulmonų grupės siekia griežtą islamišką Šariato įstatymą padaryti privalomu visiems. Kartais iš tiesu sunkioje ir sudėtingoje situacijoje atsiduria krikščionių bendruomenės, gyvenančios Azijos musulmonų valstybėse - Pakistane, Bangladeše, kai kuriuose Indonezijos regionuose. Ypač daug diskusijų kelia vadinamasis „piktžodžiavimo įstatymas“, mat juo remiantis lengva krikščionį apkaltint piktžodžiavimu prieš Pranašą Mahometą vien, be jokio ketinimo įžeisti musulmonų tikėjimą, išpažinus savo krikščionišką tikėjimą. Kai kuriose šalyse netrūksta krikščionių atžvilgiu diskriminacinių įstatymų turto paveldėjimo, santuokos ir auklėjimo srityse.

Vertinant visumą, fundamentalistinės ir teroristinės tendencijos nėra bendro pasaulio musulmonų mentaliteto dalis, tačiau verčia nuosaikius musulmonus užimti radikalesnes pozicijas, baiminantis susilaukti kaltinimų ar net pastatyti į pavojų savo gyvybes. Tačiau taip pat yra daug musulmonų ir jų lyderių, kuriems nėra svetimos demokratijos, žmogaus laisvių, humanizmo, pliuralizmo ir tarpreliginio dialogo idėjos. Tad galimybių musulmonams ir krikščionims kartu ieškoti tokių sambūvio formų, kurios leistų sugyventi neatsižadant savo ir neuzurpuojant kito teisių, tikrai yra. (rk)