VI Velykų sekmadienio Evangelija ir pamokslas

Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15,9-17)

DIDŽIAUSIA DOVANA


Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti,- sako mums Jėzus.


Iš tiesų šiuos žodžius Jis pirmiausia gali taikyti pats sau. Viešpats jau anksčiau vadino save geruoju ganytoju, kuris už savo avis atiduoda gyvybę. Apaštalas Jonas savo laiške tvirtina: Iš to pažinome meilę, kad jis už mus atidavė savo gyvybę.


Dėl draugų galime pasiaukoti, galime jiems ką nors dovanoti, tačiau visuomet tai bus ribotos dovanos, nes kiekvienu atveju būtų galima tvirtinti, kad dovana galėjo būti didesnė.


Taip yra ir mūsų santykiuose su Dievu. Mes sakome, jog Dievui skiriame maldas, tačiau visuomet mūsų maldų gali būti daugiau. Mes darome gerus darbus, tačiau ir jų gali būti padaryta dar daugiau.


Amžina būtinybė siekti vis daugiau… Iš tiesų tas pojūtis gali slėgti, netgi vesti prie savotiško nepilnavertiškumo jausmo, kuomet rankos nusvyra, ir žmogus ištaria pats sau: Jau nebegaliu daugiau…


Taip atsitinka tuomet, kai mes nepakankamai gerai įsiklausome į Išganytojo žodžius. Jis neveltui kalba apie būtinybę atiduoti savo gyvybę, nes tik ši dovana yra neribota. Atidavus gyvybę, daugiau jau nieko nebelieka, nes atiduodame viską, ką turime.


Verta pastebėti, jog tai anaiptol nereiškia mirties, kaip kartais klaidingai pradeda manyti perdėto uolumo vedami tikintieji. Tai, pagaliau, ir ne tie metai, kuriuos mums dar liko praleisti žemėje, bet kažkas tokio, kas peržengia žemiškojo gyvenimo ir laiko ribas, tai, kas siekia amžinybę. Atiduoti gyvybę, reiškia: gyventi dėl kitų, gyventi dėl Dievo.


Tiesa, atiduodant šią dovaną, mus ne visuomet sups šlovės aureolė. Kur kas dažniau žmogui tenka susidurti su kančia, kitų nesupratimu, pajusti, jog mūsų pastangos žlunga…
Galbūt, šis tvirtinimas ir nuskambės keistai, tačiau taip yra todėl, kad mes, kaip Viešpaties mokiniai, esame labai glaudžiai susiję su savo Išganytoju.


Turėtume nepamiršti, jog žodžius, kuriuos Bažnyčia šį sekmadienį skaito Šventųjų Mišių liturgijoje, Jėzus pasakė tuomet, kai neišvengiamos mirties šešėlis jau buvo pakibęs virš Jo galvos. Jis iš tiesų paaukojo savo gyvybę, tačiau tuo metu buvo apleistas ir vienišas. Jis savo pavyzdžiu nubrėžė ir mūsų kelią.


Žmogus negali pasirinkti, kaip jis norėtų aukotis, ir iki galo suplanuoti savo gyvenimo. Paskutinis sprendimas visuomet priklauso Dievui, kuris kviečia žmogų atsiliepti į gyvenimo situaciją oriai, su pasitikėjimu ir noru gyventi dėl kitų.


Būna atvejų, kai reikia kančios, gal kartais ir ilgesnės, tačiau tai visuomet reiškia žmogiškosios būties kryptį, kuomet iš tiesų tenka atiduoti gyvastį.


Tačiau kur kas dažniau reikalinga mūsų kasdienybės dovana, kuri, iš pirmo žvilgsnio, savyje neturi nieko didvyriško. Paprastai tai reiškia ne mirti, bet gyventi dėl kitų, nepriklausyti sau, savo laiką pirmiausia skiriant kitiems. Ko gero, taip leisti savo dienas dažnai reiškia kur kas daugiau nei didvyrišką mirtį.


Bet kuriuo atveju, ši dovana savo tikrą ir neįkainojamą vertę įgyja tuomet, kai tai daroma, paklūstant Viešpaties įsakymui: mylėti. Tada mes atskleidžiame sau ir tikrąją draugystės prasmę, tada suprantame, jog taip paliudijame ir savo, kaip Jėzaus mokinių, statusą.


Reikia tik nebijoti atiduoti save. (mons. Adolfas Grušas)