2006-05-09 17:38:22

Antradienį buvo minima Europos diena.


Šį antradienį, gegužės 9-ąją, minėjome Europos dieną - 1950 metų gegužės 9-osios Roberto Schumano deklaracijos penkiasdešimt šeštąsias metines. Tai data žyminti iš karo griuvėsių kylančios Europos bendradarbiavimo pradžią. Nors komunistų valdytoms šalims ilgiau reikėjo laukti kol besivienijanti Europa pasieks ir jas, tačiau šiandien, nors kartais ir kritikuodami kai kuriuos bendrosios rinkos administravimo aspektus, besivienijančioje Europoje matome naujo, stabilaus, teisingo ir taikaus gyvenimo pažadą.

Pirmuoju Europos integracijos programiniu aktu laikoma 1950 metų gegužės 9 dieną Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumano pasakyta kalba, kurioje jis pasiūlė integruoti Prancūzijos ir Vokietijos ekonomines struktūras, kad abi valstybės, buvusios varžovės ir priešės, po antrojo pasaulinio karo baisumų pradėtų kokybiškai naują tarpusavio santykių etapą.

Schumano deklaracija pradėjo ilgą procesą, kurio pirmas konkretus rezultatas buvo 1951 metais Paryžiuje pasirašytas Europos anglies ir plieno bendrijos steigiamasis aktas. Po kelerių metų ji peraugo į Europos ekonominę bendriją, formaliai įkurtą Romoje 1957 metais, o praktiškai pradėjusią veikti nuo 1958-ųjų pradžios. Prie pirmųjų šešių valstybių ilgainiui prisijungė vis kitos; ekonominę integraciją pradėjo lydėti ir politinė. 1991 metais Europos ekonominė bendrija virto Europos Sąjunga, o 2004 metų gegužės 1-ąją į ją buvo priimta dešimt naujų šalių, kurių dauguma pokario dešimtmečiais geležine uždanga buvo atskirtos nuo laisvojo pasaulio.

Katalikų Bažnyčia nuo pat pradžios remia Europos integraciją, tačiau nevengia ir kritikos. Bažnyčiai pagrindinis europietiškumo bruožas, o tuo pačiu ir integracijos priežastis bei pagrindas, yra ne bendra rinka, bet bendra kultūra, kurios susiformavimui daugiausia įtakos turėjo krikščionybė. Šis faktas, nors vadinamų emancipuotųjų europiečių kritikuojamas ir net pajuokiamas, nėra kokia nors dogma, bet yra akivaizdi istorinė tiesa. Tuo tikėjo suvienytos Europos tėvu laikomas prancūzų politikas, krikščionis, Robertas Schumanas. Tuo tikėjo ir tokie gimstančios suvienytos Europos šulai kaip Konradas Adenaueris ir Alcide De Gasperi, vadovavę europinės integracijos keliu pradėjusioms eiti Vokietijos ir Italijos vyriausybėms.

Krikščioniška Europos vizija patyrė tam tikrą pralaimėjimą kuomet būsimosios Europos konstitucijos kūrėjai neišdrįso jos preambulėje paminėti istorinių krikščioniškų europinės civilizacijos šaknų. Antra vertus, pralaimėjo ir konstitucinė sutartis, kuri po poros ją atmetusių referendumų vargu ar bus galutinai ratifikuota.

Vis dėlto svarbūs ne tie keli praleisti žodžiai dokumento tekste, bet faktas, kad kažkas negero dedasi Europoje, kad ji gerokai nutolo nuo tokio savo įvaizdžio, kokiu ištisus šimtmečius save pristatydavo. Vieni europiečiai šiandien atrodo tarsi būtų pavargę, tarsi jiems patiems jau būtų nusibodusios tos visos vertybės, kurias dar iš inercijos vadina europietiškomis. Kiti taip įsijautę į laisvės, pažangos, lygybės, tolerancijos propagavimą, kad jau propaguoja ne šias vertybes, o jų parodijas. Europiečiai tokie „tolerantiški“, kad žavisi viskuo kas svetima, o savęs pačių nekenčia. Maždaug šitaip prieš keletą metų viename savo pasisakymų kalbėjo kardinolas Josephas Ratzingeris, dabartinis popiežius Benediktas XVI.

Nepaisant išplitusio sekuliarizmo, Bažnyčia neabejoja, kad Europos istorija yra paženklinta gaivinančio Evangelijos poveikio. Krikščioniškasis tikėjimas neabejotinai yra esminė ir lemiama europinės kultūros pamato dalis,- rašoma posinodiniame apaštališkajame parginime „Ecclesia in Europa“. Krikščionybė iš tiesų suteikia Europai pavidalą, įdiegdama tam tikras pamatines vertybes. Pati Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo. Tačiau šiandienę Europą, tvirtinančią ir plečiančią savo ekonominę bei politinę vienybę, kamuojama gili vertybių krizė. Kyla įspūdis, jog nors ir disponuodama didesniais ištekliais ji stokoja polėkio, kuris palaikytų bendrą projektą ir vėl teiktų jos piliečiams vilties pagrindą.

Dabartiniame transformacijos procese Europa pirmiausia pašaukta iš naujo atrasti savo tikrąją tapatybę. Nors jau ir yra tapusi labai įvairialypė, Europa turi statydinti naują vienybės įvairovėje modelį, sutaikintųjų tautų bendriją, atvirą kitiems žemynams bei įsitraukusią į dabartinius globalizacijos procesus. Norėdama suteikti naujo polėkio savo istorijai, ji turi pripažinti ir, vadovaudamasi kūrybinės ištikimybės dvasia, iš naujo atrasti pamatines vertybes, prie kurių įgijimo svariausiai prisidėjo krikščionybė ir kurios glaustai išreiškiamos teigiant asmens transcendentinį orumą, protą, laisvę ir demokratiją, teisinę valstybę bei politikos ir religijos perskyrą,- rašoma prieš trejus metus, didžiojo, taip pat ir Lietuvą pasiekusio, Europos Sąjungos plėtros etapo išvakarėse paskelbtame dokumente. (jm)








All the contents on this site are copyrighted ©.