Motina Bažnyčia gerai žino, kad kiekvieno žmogaus
kelias prasideda bei tęsiasi šeimoje ir yra šeimos labai paveikiamas. Artėjant pasaulio
šeimų susitikimui su Šventuoju Tėvu šią vasarą Valencijoje, noriu kartu su Jumis apmąstyti
svarbiausią būsimo susitikimo temą – tikėjimo perdavimą šeimoje.
Krikšcioniška
šeima ir Geroji Naujiena
Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs,
jog Geroji Naujiena yra skirta šeimoms, o pati krikščioniška šeima yra Geroji Naujiena
pasauliui. Verta susimąstyti, kokia yra giliausia šios džiugios žinios prasmė. Gal
tai Dievo įsakymai, teisingo elgesio principai, o gal gilieji pasaulio sąrangos dėsniai?
Taip, Geroji Naujiena apima visa, kas išvardyta. Tačiau pirmiausia tai reiškia, kad
nė vienas žmogus tikinčioje šeimoje nepaliekamas be meilės: nei jaunas, nei senas,
nei tas, kuriam sekasi, kuris „svarbus“, nei tas, kuris sunkumų prislėgtas ar tarsi
„nereikšmingas“… Tik toje šeimoje, kurioje jaučiamas meilės vienas kitam – taigi ir
Dievo – alsavimas, perduodamas tikėjimas.
Kalbėdami apie tikėjimo perdavimą
šeimoje, visų pirma turime omenyje vaikus. Kaip rašė žymus šveicarų teologas Hansas
Urs von Balthasaras, pirmasis vaizdas pažadinantis kūdikį pasaulio suvokimui yra ir
to pasaulio gerumo liudijimas: motinos šypsena. Vaikas natūraliai suvokia Dievo, kaip
jį supančio pasaulio Kūrėjo, buvimą. Kita vertus, giliai įtikėti, kad pasaulis yra
pastatytas ant gerumo uolos ir kad tik meilė jį padarys laimingu, vaikas gali vien
tada, kai apie tai kalbantys žmonės – jo tėvai – patys spinduoliuoja gerumu. Žinoma,
nė vieni tėvai nėra tobuli; gyvenimo įtampos veikiami jie dažniau ar rečiau kasdienybės
smulkmenose prasilenkia su aukštuoju meilės idealu. Tačiau mes, krikščionys, turime
nuostabų žaizdų ir žaizdelių, kurias sukeliame vieni kitiems, gydomąjį balzamą: atsiprašymą.
Prieš Kristaus meilę mes visi esame maži – jei tėčiai bei mamos išdrįsta tokiais būti,
vaikų akyse Meilė išlieka didelė. Laimingi vaikai, kurie gali tokią meilę pamatyti
– tada jie tikės ir tuo, kas nematoma.
Neatšaukiamas TAIP
Stiprioji
uola, ant kurios stovi vaikas, yra meilė tarp jo tėvo ir mamos. Kaip popiežius Benediktas
XVI kalbėjo Romos arkivyskupijos kongrese pernai birželio mėnesį, tik tuomet, kai
tėvai laikosi neatšaukiamo taip vienas kitam, vaikas, jų meilės vaisius, tiki žmogumi
ir nepraranda vilties susidūręs su gyvenimo sunkumais. Tėvams nesilaikant savo priesaikos,
vaiko tikėjimo laivelis susvyruoja, nes nebeaišku, ar gyvenime yra absoliučiai tvirtų
atramų, ar viskas reliatyvu. Koks gražus neatšaukiamas krikščioniškos santuokos taip
meilei vienas kitam iki gyvenimo pabaigos! Šis taip nėra žmogaus išgalvotas. Jau Senajame
Testamente Dievas elgiasi su išrinktąja tauta kaip sutuoktinis, nenustojantis mylėti
jokių sunkumų akivaizdoje. Šią ištikimybę laiko pilnatvei atėjus jis užantspaudavo
ir padarė nebeatšaukiama savo Sūnaus įsikūnijimu ir jo pralietu krauju. Kviečiu sutuoktinius
dažnai mąstyti apie šį didingą slėpinį ir patirti jo gydančiąją galią kasdieniniuose
tarpusavio santykiuose.
Kartais sakoma, jog reikalavimas neišsiskirti
yra pernelyg griežtas ir pasenęs. Šis prieštaravimas buvo keliamas išties labai seniai –
jau Jėzaus mokiniams ištikimybės priesakas atrodė sunkiai įvykdomas (plg. Mt 19, 10).
Tačiau Kristus elgiasi radikaliai naujai: jis panaikina tą gimtosios nuodėmės sukeltą
širdžių kietumą, kuris neleidžia vienas kitam atleisti ir užsimezgusį konfliktą stumia
santuokos subyrėjimo link. Kristus dovanoja sutuoktiniams laisvę – laisvę nuo pykčio
ir pagiežos, nuo nuoskaudų nešiojimo širdyje, nuo nevilties, griaunančios bendrą gyvenimą.
Neatšaukiamas taip vienas kitam atveria erdvę kūrybiškam sutuoktinių asmenybės išsiskleidimui.
Ant stabilaus santuokos pamato stovintis žmogus natūraliai spinduliuoja gėrį visuomenei,
kadangi jo širdies nesilpnina ir nedrasko skaudūs išgyvenimai, atimdami laiką ir jėgas,
kurių reikia prasmingiems gyvenimo žygiams atlikti. Ar ne todėl ir mūsų visuomeniniame
gyvenime taip gausu sumaišties bei išdrikimo, kad daugelis žmonių yra pažeisti nuolatinio
skausmo intymioje savo namų erdvėje?
Žmogaus vertės ir tikėjimo vienovė
Didelius
tikėjimo iššūkius šiandien patiria mūsų jaunimas. Pasak popiežiaus Benedikto XVI,
vadinamoji seksualinė laisvė yra kūno suvulgarinimas. Klaidingai manoma, jog tai,
kas daroma su kūnu, asmens nepaveikia. Tačiau kūno nureikšminimas veda prie paties
žmogaus nuvertinimo: ne tik kūnai, bet ir žmonės tampa lengvai pakeičiami. Nors vadinamasis
liberalus požiūris į tarpusavio santykius sakosi išaukštinąs žmogaus kūną, iš tikrųjų
visiškai yra atvirkščiai. Kai kūnas paliekamas už autentiško žmogiškojo buvimo ir
asmens orumo ribų, jis yra paniekinamas. Tuo pasižymi vadinamosios „laisvos sąjungos“
ar „bandomosios santuokos“: neįvertinęs, koks brangus bei intymus yra savo kūno dovanojimas
kitam, jaunas žmogus be galo nupigina ir savo asmens vertę.
Tokia meilės
degradacija, kaip pažymėjo Šventasis Tėvas, yra viena efektyviausių žmogaus atskyrimo
nuo Dievo priemonių. Tikėjimą maitina meilė: kai dažnų skausmingų išsiskyrimų pažeista
jaunuolio širdis nebetiki žmonių gerumu, jai sunku tikėti ir Absoliutaus Gėrio egzistavimu.
Toks žmogus ima abejoti ir savojo gyvenimo gerumu, ir savo asmens verte. Todėl noriu
pakviesti tėvus, pedagogus ir visą visuomenę padėti jauniems žmonėms, vaikinams ir
merginoms, suvokti, kokia brangi dovana yra jų bundantis vyriškumas ir moteriškumas.
Tai Dievo duotas neįkainojamas lobis. Jis gali tapti viso gyvenimo laimės pagrindu,
jei išsaugomas tikrajai meilei. Ir atvirkščiai – jo neįvertinus laukia ne vien širdies
įskaudinimas, bet taip pat nusivylimas gyvenimu bei tikėjimo praradimas.
Pastaruoju
metu Lietuvoje ima plisti pažiūros, kurios ypatingai prieštarauja krikščioniškam santuokos
bei žmogaus kūniškos prigimties supratimui ir pakerta jį. Turiu omenyje pastangas
homoseksualų potraukį jaučiančių asmenų sąjungas prilyginti santuokai. Nors toks žingsnis
pateikiamas kaip tolerancijos laimėjimas, iš tikrųjų jis paskatintų dar daugiau žmonių
elgtis prieš prigimtį ir susidurti su pačiomis skaudžiausiomis problemomis. Statistika
byloja, jog, priešingai skleidžiamai nuomonei, homoseksuali partnerystė yra daug kartų
nepastovesnė už vyro ir moters sąjungą; ji visiškai nepajėgia apsaugoti nuo AIDS epidemijos,
purtančios homoseksualių asmenų bendruomenes. Maža to, homoseksualų sąjungos prilyginimas
santuokai ne vienoje šalyje buvo tik parengiamasis žingsnis reikalauti teisės įvaikinti
vaikus. Iliuzijos, kad homoseksualus elgesys yra normalus, stiprinimas labai daug
kainuotų mūsų visuomenei, kamuojamai įvairių moralinių žaizdų. Bažnyčia myli visus
savo sūnus bei dukteris ir kaip tik dėl šios meilės ryžtingai gina prigimties dėsniais
pagrįstą šeimos sampratą.
Skaudžiausi žmogiškųjų ryšių pažeidimai
Prabilęs
apie šeimą, negaliu nepaminėti skaudžių problemų, susijusių su naujos gyvybės negerbimu.
Abortas tebėra mūsų tautos rykštė, paliekanti žymiai skaudesnius kirčius, nei įsivaizduojame.
Kaip rašė Jonas Paulius II enciklikoje Evangelium Vitae, agresija prieš gyvybę pažeidžia
žmogiškus ryšius pačioje intymiausioje gyvenimo erdvėje – šeimoje. Ką abortas padaro
motinai, kuri pačios savo prigimties yra kviečiama būti gyvybės saugotoja? Moksliniai
tyrimai liudija, koks didelis su abortais susijusių depresijų ir savižudybių skaičius,
kaip atšąla motinos santykiai su jau gimusiais vaikais ir sutuoktiniu, kuris neretai
yra aborto iniciatorius. Nauja gyvybė kartais sudrumsčia mūsų žmogiškus planus, tačiau
juk Dievas mėgsta nustebinti ir išvesti iš dvasinio apsnūdimo. Pagarba gyvybei ir
jos sveikinimas apsaugo ne tik beginklį kūdikį, prasidėjusį motinos įsčiose, bet ir
pačios motinos širdį bei jos ryšius su artimaisiais. Pačia tikrąja žodžio prasme čia
kalbame apie žmogiškosios „širdies ekologiją“. Kaip tokioje šeimoje, kurioje įvyko
abortas, galima perduoti tikėjimą Dievo gerumu ir meilės švelnumu? Vaikai pajaučia
įvykusią ir neišgedėtą tragediją net apie ją nežinodami; vienintelis kelias atkurti
tėvų širdies ramybę – tai išpažinti padarytą klaidą ir išgyventi Kristaus atleidimą.
Tik tada šeima gali atgauti tikrąją tikėjimo gyvybę.
Skatinama aklo tikėjimo
technologijomis, kuris jau daug kartų nuvylė, plinta nepagarba pačiai trapiausiai
ir gležniausiai gyvybės stadijai – žmogaus embrionui. Be abejo, mes labai mylime kiekvieną
gimusį kūdikį, tačiau argi nėra per didelė kaina jo siekti kelių kitų žmogiškų būtybių
sąskaita? Kaip galų gale atsilieps šeimai Dievo nustatytos tvarkos negerbimas? Apie
šiuos padarinius turi susimąstyti visi, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai prisideda
prie neišvengiamos embrionų žūties kai kuriais dirbtinio apvaisinimo atvejais, prie
embrionų kamieninių ląstelių panaudojimo moksliniams tyrimams. Tai esminiai subtiliosios
gyvybės ekologijos pažeidimai, panašūs į abortuotų kūdikių panaudojimą kosmetikos
pramonėje… Bažnyčia moko, jog kūdikis yra Dievo dovana, o ne šeimos teisė. Tėvai,
pasiryžę šią dovaną „įsigyti“ bet kokiu keliu, veikia tuo pačiu, mūsų visuomenėje
dažnai regimu būdu, kai tikslo siekiama visiškai nepaisant priemonių. Ar lengva bus
pakviesti į tikėjimą gyvybės šventumu taip „įsigytą“ vaiką?
Turime prisiminti
ir dar vieną beginklių žmonių grupę – senelius. Kaip rašė Jonas Paulius II, šeima
yra ta vieta, kurioje žmogus yra vertinamas ne už tai, ką jis turi, bet už tai, kas
jis yra ir kad jis yra. Išskirtinio dėmesio ekonominiam vystymuisi laikais tie, kurie
nieko negamina ar neparduoda, neretai išstumiami iš gyvenimo centro ir mūsų sąmonės.
Bet juk, kaip sakė amerikiečių filosofas arkiv. Fultonas J. Sheenas, pagyvenę žmonės
tautai yra tai, kas kultūrai yra istorija. Tauta ir šeima be atminties yra pasimetusi,
praradusi susivokimą realybėje. Tad ryšys su senjorais reikšmingas ir šeimos kaip
meilės bendruomenės stiprybei, ir visuomenine prasme. Vyresnioji mūsų tautos karta
dėl valstybę ištikusios tragedijos yra persmelkta skausmo ir nelemtų išgyvenimų. Tačiau
tik pasistengę su atvira meile priimti jų sunkius pasirinkimus, geriau suvoksime,
kaip tas grubiai tildytas skausmas paveikė jaunesniąsias kartas. Eidami šiuo keliu
galėsime giliau atskleisti ir įveikti mūsų pačių patiriamas psichologines įtampas,
didžiulį tragiškų savižudybių mastą ir visuotinį vertybinį nusilpimą. Tik tauta, kurios
žmonės turi drąsos atvirai žvelgti į dramatišką savo ir savo tėvų tikėjimo išlaikymo
bei susvyravimo istoriją, gali atkurti ryšį su Dievu. Tada tikėsime ne vien per šventes.
Meilė
ir kryžius
Pasaulio šeimų susitikimo Valencijoje paruošiamosios
katechezės įvade teigiama, jog žmogiškoji meilė praranda savo galią tada, kai ji yra
atskiriama nuo kryžiaus. Suprantama, natūralus instinktas mus skatina vengti sunkumų,
tačiau iššūkiai tampa lengvesni tik tada, kai neišsigąstame jų naštos. Tai galima
pasakyti ne tik apie skaudžių praeities kompromisų įvertinimą, bet ir apie kasdieninį
gyvenimą šeimoje. Meilę vienas kitam galime išsaugoti tik ryžęsi pakentėti dėl mylimo
žmogaus kasdien regimo netobulumo – juk visų pirma esame netobuli mes patys. Pasirengimas
mylėti nepaisant kito klaidų ir silpnybių yra tikras krikščioniškos šeimos ženklas;
toks ryžtas ir jį palaikanti malda pastato meilę ant pamato, tvirtesnio nei emocijos.
Meilė paremiama nenugalima kryžiaus galia, kurią mums liudija kiekvieną sekmadienį
Bažnyčios skelbiamas Kristaus Prisikėlimo džiaugsmas.
Baigdamas prašau,
kad Švenčiausioji Mergelė Marija užtartų mūsų pastangas stiprinti šeimą. Pasak Šventojo
Tėvo apmąstymo, skirto Gavėnios pradžiai, Dievo Motina užtarė jaunavedžius Kanos vestuvėse,
prašydama Sūnaus paversti vandenį vynu. Vėliau, stovinčią Kryžiaus papėdėje, ją pirmąją
palietė naujasis Šventosios Dvasios vynas, išsiliejęs iš pasiaukojusio Kristaus. Mūsų
tėvai ir protėviai tvirtai tikėjo Gailestingumo Motinos globa sudėtingiausiomis gyvenimo
aplinkybėmis. Tad ir mes melskime, kad jos užtarimo dėka Šventoji Dvasia gaivintų
mūsų tikėjimą meilės ir šeimos ateitimi.