Bažnyčia ir internetas

Metai po metų į mūsų gyvenimą vis daugiau ateina skaitmeninės technologijos. Kažkada žinoję tik radiją, o vėliau – televizorių, šiandien beveik visi naudojamės mobiliaisiais telefonais, dažnas turi skaitmeninį fotoaparatą ar filmavimo kamerą, o kompiuteriai bei interneto ryšys tapo nepamainomais darbo įrankiais visose tose srityse, kur reikia informacijos mainų. Tačiau naujųjų technologijų nulemtų revoliucinių pokyčių visuomenes gyvenime stebėtojai jau seniai pažymėjo, kad naujosios technologijos neapsiriboja padarydamos informacijos paieškas ir mainus veiksmingesniais bei greitesniais, bet sukuria tikrą žmonių tarpusavio bendravimo aplinką, naujo tipo viešąją erdvę. Tai vadinamoji kibernetinė arba virtuali aplinka, pabrėžiant jos skirtumą nuo bendravimo tiesiogiai, akis į akį.

Bažnyčia vykdo savo misiją skelbti Kristų pasauliui naudodama įvairias komunikacijos priemones – dienraščius, knygas, radiją. Tad naujos komunikacijos priemonės ir naujos virtualios viešos erdvės atsiradimas tuo pat metu atveria naujas galimybes evangelizacijai.

Vis daugiau vyskupijų, parapijų, bendruomenių, bažnytinių institucijų, programų bei projektų šiandien veiksmingai naudojasi internetu. Šventasis Sostas taip pat jau kelerius metus veikia ir toliau aktyviai skleidžia savo veiklą internete. Su Bažnyčia susijusios grupės bei organizacijos, dar neįžengusios į virtualią erdvę, raginamos tai padaryti artimiausiu metu.

Bet internetas ne tik naujos galimybės, tai taipogi nauji iššūkiai ir naujų pavojų bei klaidų galimybė. Tiesa, kad internetas gali tapti vieta, kur žmogus gali išgirsti apie Kristų ar pagilinti savo tikėjimą, bet taip pat gali pasimesti tarp gausybės faktų, išleisti iš akių vertybes ir paskęsti informacijos okeane. Taip pat reikia pabrėžti interneto ribas – jis niekad neatstos asmeninės maldos ir dalyvavimo liturginiame bendruomeniniame Bažnyčios gyvenime. Čia iškyla daug iššūkių, pavyzdžiui, kaip plėtoti interneto įgalintus pirmuosius kontaktus bei mainus, kaip pasiekti gilesnės komunikacijos lygį?

Interneto ir Bažnyčios sąveikos analizei ir galimybėms daug dėmesio skyrė žymaus katalikiško Italijos žurnalo „La Civiltà Cattolica“ rašytojas, jėzuitas tėvas Antonio Spadaro, daug metų besidomintis šiais klausimais.

Interviu „Zenito“ žinių agentūrai tėvas Spadaro pastebėjo, jog internete jaučiamas didelis religingumo poreikis. Apie tai liudija daugybė internetinių dienoraščių, vadinamųjų „blogų“, kuriuose kalbama ir diskutuojama apie Dievą, keičiamasi teologinėmis idėjomis, intuicijomis, religinėmis patirtimis. Šios ankščiau neegzistavusios komunikacijos erdvės yra atviros ir katalikams. Pastarieji turi atsižvelgti į tuos dažniausiai jaunų žmonių išreiškiamus religinius poreikius virtualioje erdvėje. Tai nėra lengva, nes toje pačioje erdvėje netrūksta pseudo-religijų, sektų, paviršutiniškų teiginių. Kažkuria prasme internetas yra tarsi didžiulis supermarketas, kuriame Dievo ieškantis žmogus keliais „pelės“ spragtelėjimais gali rasti visko. Internete nuomonių ir jų autorių solidumas lengvai išnyksta, tad nelengva jam parodyti, kad Bažnyčia yra kažkas daugiau nei komunikacijos „produktas“. Tačiau, kita vertus, Antonio Spadaro tvirtino, jog interneto dėka yra įmanomas tikras ryšys taip pat ir religinėje srityje, gali išsirutulioti teologinis ir galbūt netgi tarpreliginis dialogas. Tad, kaip rašė Jonas Paulius II 2002 metais Pasaulinės komunikacijų priemonių dienos proga parašytame laiške, „Bažnyčia žvelgia į šią naująją komunikavimo priemonę realistiškai ir pasitikėdama“. (rk)