Popiežiaus laiškas Šventųjų skelbimo kongregacijai

Popiežius laišku pasveikino Šventųjų skelbimo kongregacijos narius, šiomis dienomis susirinkusius į plenarinę sesiją. Popiežiaus laiškas Kongregacijos prefektui kardinolui Jose Saraiva Martins buvo paskelbtas šį ketvirtadienį. Laiške Šv. Tėvas aptarė tris plenarinės sesijos temas.

Popiežius padėkojo kongregacijai ir jos nariams už tarnystę Bažnyčiai svarstant šventųjų skelbimo bylas. Šventieji, pažymėjo Benediktas XVI, cituodamas iš savo enciklikos „Deus caritas est“, yra tikrieji šviesos nešėjai istorijos vingiuose, nes yra tikėjimo, vilties ir meilės vyrai ir moterys. Todėl Bažnyčia nuo pat pradžios ypatingai gerbia šventųjų atminimą ir kultą, amžių bėgyje skirdama kuo atidesnį dėmesį procedūroms, kurios leidžia Dievo tarnus iškelti į altorių garbę. Benediktas XVI priminė, kad būtent dėl šios priežasties jo pirmtakai yra dažnai pasisakę dėl šventųjų skelbimo eigos, priimdami vis naujas ypatingas normas, kurios leistų geriau švęsti ir tirti šventuosius. To paties tikslo buvo siekiama popie˛iaus Siksto V 1588 metais įsteigta Šventąja ritų kongregacija. Šventųjų skelbimo eigą sunormino popiežius Benediktas XIV, kuris yra laikomas Šventųjų skelbimo bylų magistru. Paskutinysis, įvedęs pakeitimų šventųjų skelbimo bylų eigoje buvo Dievo tarnas Jonas Paulius II 1983 metais paskelbta Apaštališkąja konstitucija „Divinus perfectionis Magister“ ir tais pačiais metais paskelbtomis normomis dėl šventųjų skelbimo bylų tyrimo vyskupijose.

Dviejų dešimtmečių nuo pastarųjų normų paskelbimo patirtis paskatino Šventųjų skelbimo kongregaciją parengti „Instrukciją dėl diecezinio šventųjų skelbimo bylų tyrimo“. Šis dokumentas yra skirtas vyskupijų ganytojams ir buvo pirmoji trečiadienį pasibaigusios Šventųjų skelbimo kongregacijos plenarinės sesijos dienotvarkės tema.

Popiežius pažymėjo laiške, kad reikia ypatingo atidumo pradedant ir tiriant bylas, kruopščiai siekiant istorinės tiesos, pasitelkiant liudytojus ir dokumentus. Vyskupai, nuspręsdami „coram Deo“ kurias bylas verta pradėti, visų pirma teištiria ar garsas apie kandidatų į altorių garbę šventumą, apie jų užtarimu įvykusius stebuklus arba apie jų kankinystę yra tikrai solidus ir plačiai paplitęs. Yra aišku, pažymi popiežius Benediktas XVI, jog nebus galima pradėti beatifikacijos ir kanonizacijos bylos jei neįrodytas šventumo garsas, net jeigu kalbama apie asmenis, kurie pasižymi evangeliniu nuoseklumu ir ypatingais ba˛nytiniais bei socialiniais nuopelnais.

Antra plenarinės sesijos tema yra skirta dėl stebuklo šventųjų bylose. Nuo antikos laikų ˛inoma, kad kelias vedantis į kanonizaciją veda per kandidatų į altorių garbę herojinių dorybių ir jų užtarimu įvykdytų stebuklų įrodymą. Stebuklai ne tik užtikrina, kad Dievo tarnas gyvena danguje bendrystėje su Dievu, bet ir yra dieviškasis patvirtinimas Bažnytinės valdžios išreikšto sprendimo dėl jo gyvenimo dorybių. Popiežius paprašė plenarinės sesijos dalyvių geriau ištirti šį klausimą pagal Bažnyčios tradiciją, šio meto teologiją ir pripažintus mokslo laimėjimus. Sprendžiant įvykius, kurie yra laikomi stebuklingais, būna išklausyti tiek mokslininkų, tiek teologų samprotavimai, nors lemiamas žodis priklauso teologijai, kuri vienintelė gali stebuklus paaiškinti tikėjimo šviesoje. Be to, reikia visu aiškumu kreipti dėmesį į tai, jog pagal nenutrūkstantį Bažnyčios mokymą fizinis stebuklas yra būtinas, moralinio stebuklo neužtenka.

Aptardamas trečiąją plenarinės sesijos temą apie kankinystę, Benediktas XVI priminė savo pirmtako žodžius, jog Bažnyčia vėl yra tapusi kankinių Bažnyčia. Jei mūsų laikais priežastys, vedantys į kankinystę nėra pakitusios, nes Kristus yra šaltinis ir pavyzdys, tai pasikeitė kankinystės kultūrinis kontekstas ir strategijos iš persekiotojų pusės, nes pastarieji vis rečiau išryškina savo priešiškumą tikėjimui arba su krikščioniškomis dorybėmis susijusią elgseną, o simuliuoja skirtingas kultūrinio arba socialinio pobūdžio prie˛astis. Būtinai reikia rasti neabejotinų įrodymų apie tikinčiojo pasirengimą kankinystei, kraujo praliejimui. Bet nemažiau svarbu išaiškinti tiesioginiai arba netiesioginiai, bet moraliniai neabejotinu būdu, persekiotojo „odium Fidei“, - jo neapykantą tikėjimui. Jei yra neįmanoma pildyti šio elemento, nebus tikros kankinystės, kaip ją supranta Bažnyčios nekintanti teologinė ir juridinė doktrina. (sk)