Ignaco Lojolos, Pranciškaus Ksavero ir Petro Faberio jubiliejaus paminėjimas šv. Petro bazilikoje

Benedikto XVI pasveikinimas ir Vatikano valstybės sekretoriaus kard. Angelo Sodano homilija

Prieš keletą mėnesių, 2005 metų gruodžio 3, jėzuitai pradėjo švęsti jubiliejinius metus, skirtus 450 –ioms šventojo Ignaco Lojolos mirties metinėms ir 500 -ioms šventojo Pranciškaus Ksavero ir palaimintojo Petro Faberio gimimo metinėms. Būtent šie trys „Viešpaties draugais“ save vadinę Šventos Barboros Kolegijos Paryžiuje studentai, vėliau prisijungus kitiems, tapo 1540 metais popiežiaus Pauliaus III patvirtintos „Jėzaus Draugijos“ branduoliu. Jubiliejiniai metai baigsis 2006 metų gruodžio 3 dieną, o šį šeštadienį jėzuitai ir jų draugai bei bendradarbiai susirinko šv. Petro bazilikoje, Vatikane, kartu su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Angelo Sodano švęsti Šventųjų Mišių, kurioms pasibaigus jėzuitus taip pat pasveikino popiežius Benediktas XVI.
Štai keletas kardinolo Sodano homilijoje, o vėliau ir Šventojo Tėvo pasveikinime išsakytų minčių.
Džiaugsmingas šūkis „aleliuja, aleliuja“, - kalbėjo kardinolas Sodano, - veržiasi iš mūsų širdžių šiuo metu, ką tik, Velykų metu, apmąsčius Prisikėlusiojo galią ir šlovę. Toks pat jausmas kyla nukreipus žvilgsnį į Šventosios Dvasios veikimą Bažnyčioje, regint kaip Ji pažadina ir įkvėpia vis naujas šventumo formas. Šiandien, tuo tarpu, tegu mūsų žvilgsnis sustoja prie Ignaco Lojolos, Pranciškaus Ksavero ir Petro Faberio.
Anot kardinolo, jų gyvenimus galima sutraukti į keturis tikslus. Visų pirma, tai Dievo pašlovinimas. „Ad majorem Dei gloriam“ - „dėl didesnės Dievo šlovės“ buvo jų moto, tokią prasmę teikė Ignacas savo apaštaliniam gyvenimui, Pranciškus – misijoms, o Petras – tyliam ir nematomam tarnavimui Dievo ieškančioms sieloms.
Antra, tai padėka Dievui. Dievo akivaizdoje žmogaus širdyje kyla noras dėkoti už viską, ką gauna iš dangiškojo Tėvo bei išmokti Dievą mylėti ir tarnauti Jam. Toks buvo ir įsisteigusios „Jėzaus Draugijos“ tikslas – padėti sieloms išmokti mylėti Dievą ir Jam tarnauti.
Trečia, tai nuolatinė atgaila ir Dievo atsiprašymas už neištikimybes, už nuolatos daromas nuodėmes.
Ketvirta, tai malda už ateitį, už viltį, už įkvėpimą drąsiai ir nuolatos skelbti Kristų.
Tad ir jums linkiu, - baigdamas sakė kardinolas Sodano savo klausytojams, - nuolatos grįžti prie savo ištakų, prie Ignaco Lojolos, Pranci škaus Ksavero ir Petro Faberio apaštališkos dvasios.
Kaip minėjome, po Šventųjų Mišių jėzuitus ir jų draugus pasveikino Šventasis Tėvas.
Su dideliu džiaugsmu jus sutinku šioje senoje šv. Petro bazilikoje, - kreipdamasis į jėzuitų generolą Peter-Hans Kolvenbach, jėzuitus, į Mišiose dalyvaujančius kardinolus, vyskupus, kunigus ir visus kitus „Jėzaus Draugijos“ draugus, sakė popiežius Benediktas XVI. – Dėkoju Dievui kartu su jumis už tokius ypatingus jūsų steigėjus ir dvasinius tėvus, kokie buvo Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras ir Petras Faberis. Šis jubiliejus yra gera proga jų pavyzdžiu sustiprinti savo dvasinį kelią ir apaštalinę veiklą.
Anot popiežiaus, Ignacas Lojola pasižymėjo kaip tas, kuris savo gyvenimo visose sferose pirmoje vietoje stengėsi pastatyti Dievą. Tai buvo gilios maldos žmogus, įkvėpimo sėmęsis iš kasdieninės Eucharistijos adoracijos. Bažnyčią matydamas kaip Viešpaties nuotaką ir tikinčiųjų motiną, degė noru jai ištikimai tarnauti. Panašia aistra pasižymėjo ir Pranciškus Ksaveras bei Petras Faberis, kiekvienas skirtingose aplinkybėse ir skirtingais būdais. Šventasis Tėvas palinkėjo ir dabarties jėzuitams tarnauti Bažnyčiai, ypač per dialogą su moderniąja kultūra, vystant teologinę ir filosofinę mintį. Jis paskatino jėzuitus ir toliau išlaikyti ilgą, tačiau gilią ir turtingą jaunų jėzuitų formaciją, būtiną šiandieninio pasaulio kontekste. Galiausiai Šventasis Tėvas paragino kiekvieną „Jėzaus Draugijos“ narį su pasitikėjimu kreiptis į Palaimintąją Mergelę Mariją su prašymu juos saugoti ir padėti jų darbuose. (rk)