Antrojo Velykų Sekmadienio Evangelija ir pamokslas
Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų
ba
i
mės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „R
a
mybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums!
Kaip mane siuntė Tėvas,
taip ir aš jus siunčiu“.
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė:
„Imkite Šventąją Dv
a
sią.
Kam atleisite nuod
ė
mes,
tiems jos bus atleistos,
o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – ne
buvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme
Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįl
e
isiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikė
siu“.
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo ka
m
baryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje
ir prab
ilo: „Ra
mybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk
ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko:
„Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako:
„Tu įtikėjai, nes pamatei.
P
alaiminti, kurie tiki nematę!“
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti š
i
toje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus,
ir tikėdami turėtumėte gyve
n
imą per jo vardą.
(Jn 20,19-31):
MŪSŲ TIKĖJIMAS
Norint tinkamai įvertinti šio sekmadienio žodžio liturgijoje skelbiamą mintį, ko gero,
vertėtų pradėti nuo paskutinių evangelisto Jono žodžių: Savo mokinių akivaizdoje Jėzus
padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šioje knygoje. O šitie yra surašyti,
kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte
g
y
venimą.
Aišku, jog apaštalas dar būtų turėjęs apie ką rašyti. Neveltui, paskutiniame Evangelijos
skyriuje jis vėl kartoja: Dar yra daugybė kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė…
Jonui, kaip ir kiekvienam rašytojui teko naudotis savo prisiminimais ir atrinkti tai,
kas atrodė svarbiausia, su skausmu atsisakant, atrodytų, ne tiek esminių dalykų. Kokiais
kriterijais jis vadovavosi, dėl ko paminėjo vienus dalykus, o apleido kitus?
Apaštalui svarbus vienas dalykas: tikėjimas ir, būtent, mūsų tikėjimas. Neveltui jis
sako: Kad tikėtumėte…
Jėzaus gyvenimo nebūtų įma
noma sutalpinti viso pasaulio knygose, bet pergamen
tas brangus, žmogiškos galimybės nedidelės ir tenka rinktis, kas yra svarbiausia.
Jonui labiausiai rūpi mūsų tikėjimas ir todėl jis rašo ne apie tai, kas galėtų pate
n
kinti ateities kartų tikinčiųjų smalsumą ar pagelbėtų jiems pagražinti savo sielos
išgyv
e
nimus. Jis rašo, kad mes tikėtume, rašo, kad padėtų mums tapti tikinčiais.
Verta pastebėti, kad Jonas Evangelijoje nevartoja žodžio “tikėjimas”, bet veik
s
mažodį “tikėti”. Šis skirtumas turi nemažą reikšmę. Jis liudija ne tikėjimą, kaip
statišką vertybę, bet mūsų pastangas siekti nuoširdaus Žodžio pažinimo.
Krikščionis nėra tikėjimą turintis žmogus. Tai žmogus, kuriam kasryt yra sute
i
kiama malonė tikėti. Pradėdami naują dieną mes nerandame jau parengto tikėjimo, kaip
rūbo, kurį galime apsivilkti. Mes privalome suvokti, jog mums yra suteikta dovana,
kurios dėka įmanoma pradėti atsiliepti į iš aukštybių mus pasiekiantį kvietimą…
Mūsų ausyse kiekvieną dieną turėtų nuaidėti švelnus Jėzaus priekaištas apaštalui Tom
ui:
Jau nebebūk netikintis – būk tikintis.
Kiti evangelistai kalba apie Jėzaus palaiminimus, kuriuos dabartiniai rašto aiški
n
tojai mėgsta pavadinti dangaus karalystės konstitucija. Jonas mini tik vieną, bet,
tikria
u
siai, patį svarbiausią palaiminimą:
Palaiminti, kurie tiki…
Žinoma, negalime pamiršti ir kito, esminio, dalyko, kuriuo išreiškiamas mūsų t
ik
ėjimas: meilės.
Apaštalas Jonas niekur nemini individualaus tikėjimo. Jo požiūriu, tikėjimas yra Dievo
meilės pažinimo džiaugsmas, kuris realizuojamas per sa
vo santykius su bendruo
mene, su kitais savo tikėjimo broliais ir seserimis.
Tai meilė, kuri labiausiai suspindi ant kryžiaus…
Tikėti, reiškia: pajusti, kad Dievas yra meilė, kad Jis myli mus, kad trokšta tik
mūsų laimės. Šis tikėjimas leidžia mums tą Dievo meilę pratęsti ir mūsų broliams,
paliud
ijant, kad mes suprantame, jog Dievas myli visus žmones.
Kai taip suvokiame tikėjimą, apaštalo Tomo ištarta frazė įgyja kitą prasmę. Man atrodo,
kad jis norėjo pasakyti kitiems mokiniams: Kol nepamatysiu ir neprisiliesiu prie meilės
jūsų elgesyje, nepatikėsiu jūsų žodžiais, kurie sako, kad jau susitikote Prisikėlusįjį
ir gavote Jo ramybę. Parodykite man, kad jūsų tarpe išnyko konfliktai, tarpusavio
varžymasis, puikybė, pavydas. Parodykite man, kad jau mokate atleisti, būti drauge,
padėti vienas kitam…
Tikrai neveltui apaštalas Jonas savo laiške rašė: Štai pergalė, nugalinti pasaulį:
mūsų tikėjimas!(mons. Adolfas Grušas)