Benediktą XVI išrinkusios konklavos pradžios metinės

Trečiadienį sukanka lygiai vieneri metai nuo popiežiaus Benedikto XVI išrinkimo. Šv. Tėvas, kuris šioms dienomis yra Castelgandolfe, trečiadienio rytą grįš į Vatikaną ir savo išrinkimo metines minės kartu su maldininkais, dalyvausiančiais bendrojoje audiencijoje. Šioje neeilinėje bendrojoje audiencijoje, Popiežiaus namų prefektūros duomenimis, ketina dalyvauti 45 tūkstančiai maldininkų.

Apie šias metines kalbėsime rytoj, o šioje laidoje prisimename paskutines dienas prieš Benedikto XVI išrinkimą.

Mirus Dievo Tarnui popiežiui Jonui Pauliui II, septynioliktąją sosto vakavimo dieną, praėjusių metų balandžio 18-ąją, prasidėjo konklava. Rinkti naujo popiežiaus Siksto koplyčioje užsidarė 115 kardinolų. Kardinolai, kurių dauguma vadovauja vyskupijoms plačiajame pasaulyje, tuo pat metu yra ir Romos kunigijos nariai. Kiekvienas kardinolas Romoje turi savo titulinę bažnyčią arba diakoniją, keli kardinolai turi titulines Romos priemiesčių vyskupijas.

Benediktą XVI išrinkusioje konklavoje dalyvavę 115 kardinolų atstovavo 52 pasaulio šalims 5 kontinentuose. Daugiausia, 58 kardinolai, atstovavo Europos žemyno Bažnyčioms, iš Pietų ir Šiaurės Amerikos šalių buvo kilę 34 kardinolai, 11 – iš Afrikos, 10 – iš Azijos, 2 – iš Okeanijos.

Prieš įžengimą į konklavą, balandžio 18-osios rytą, Vatikano Šv. Petro bazilikoje visi naujojo popiežiaus rinkėjai aukojo Mišias „Pro Eligendo Romano Pontifice“. Mišių koncelebracijai vadovavo ir homiliją pasakė Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Josephas Ratzingeris.

Jis tarp kita ko komentavo tądien antrajame Mišių skaitinyje skambėjusius šv. Pauliaus Laiško Efeziečiams žodžius: „Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“. Pasak kardinolo Ratzingerio, nesunku atspėti, kas yra tie vėjeliai, kurie blaško nebrandaus tikėjimo žmones. Tai pastaraisiais dešimtmečiais pasaulį suviliojusios ideologijos, nuo marksizmo iki liberalizmo, nuo kolektyvizmo iki radikalaus individualizmo, nuo ateizmo iki lėkšto religinio misticizmo, nuo visiško netikėjimo iki vienodai akceptuojamo įvairių religijų kratinio. Šių vėjų blaškomi net ir krikščionys dažnai elgiasi ir mąsto taip tarsi plauktų ne dideliu laivu, bet bangų blaškomomis valtelėmis. Šiandien labai trūksta tvirto tikėjimo ir prieinama net iki tokių paradoksų, kad jei kas turi tvirtą ir brandų tikėjimą, tas apšaukiamas fundamentalistu. Tuo tarpu reliatyvizmas, aiškios vizijos neturėjimas, blaškymasis tai šen, tai ten, vadinamas mūsų laiku verta dorybe. Gyvename įsigalinčios reliatyvizmo diktatūros laikais, kuri nepripažįsta nieko pastovaus ir tvirto, o aukština tik tai ko kiekvienas atskiras žmogus užsigeidžia. Nepaisant šių vėjų, kurie šiandien blaško daugelio žmonių likimus, mes vis dėlto turime gyvenimo pamatą ir mūsų elgesio normą – tai tikras žmogus Dievo Sūnus. Jis yra tikrojo žmoniškumo matas. Brandus tikėjimas, tai toks tikėjimas, kuris nepasiduoda madoms ir paskutinėms naujienoms, kurio negalima atskirti nuo tiesos ir meilės. Tikras ir brandus tikėjimas neįmanomas be artimos bičiulystės su Kristumi, nes tik jos dėka mes galime atpažinti, kas yra tiesa ir kas yra melas. Kristaus kančios valandą mes matome ir mūsų žmoniškosios autonomijos, mūsų tariamo savarankiškumo dramą. Jei sugebame būti Kristaus bičiuliais, jei sugebame jį sekti net to dramatiškiausio savęs išsižadėjimo akimirką, mumyse išsipildo išganymo slėpinys, per Kristų mes tampame Dievo bičiuliais,- taip prieš metus kalbėjo kardinolas Josephas Ratzingeris, kuris konklavos antrosios dienos, balandžio 19-osios, popietiniame balsavime buvo išrinktas naujuoju apaštalo Petro įpėdiniu ir pasirinko Benedikto vardą. (jm)