Viešpaties kančios liturgija Šv. Petro bazilikoje

Didįjį penktadienį Bažnyčia visiškai necelebruoja Mišių, o liturgijoje prisimenama Viešpaties kančia. Šv. Petro bazilikoje Viešpaties kančios pamaldos prasidėjo 17 valandą Romos laiku. Joms pirmą kartą vadovavo beveik prieš metus išrinktas popiežius Benediktas XVI. Tačiau, kaip įprasta, pamokslą šių pamaldų metu sakė ne Šv. Tėvas, bet Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa.

Pagrindinė pamokslo tema buvo Dievo meilė, kuri yra svarbiausia viso Apreiškimo žinia ir kurios aukščiausias įrodymas buvo Dievo Sūnaus mirtis dėl pasaulio išganymo. Dievo meilei taip pat ir popiežius Benediktas XVI skyrė pirmąją savo encikliką „Deus caritas est“. Tačiau savo kalbą tėvas Cantalamessa pradėjo nuo šiomis dienomis pasaulio žiniasklaidos pagarsintos tariamos sensacijos – Judo evangelijos. Pateikiame keletą minčių iš tėvo Cantalamessa penktadienį Šv. Petro bazilikoje sakyto pamokslo pirmosios dalies, skirtos būtent šioms sensacijoms arba, kaip sakė pamokslininkas, šiandien vis stipriau įsivyraujančiam dėsniui, kad svarbu yra ne tai kas yra tikra, bet tik tai kas yra nauja, svarbi ne tiesa, bet naujiena.

Pamokslininkas visų pirma priminė ką jau apaštalas Paulius beveik prieš du tūkstantmečius rašė savo Antrajame laiške Timotiejui: „Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“ (2 Tim 4, 3-4).

Šiandien,- kalbėjo popiežiaus namų pamokslininkas,- daug kalbama apie Judo išdavystę, tačiau nepastebima, kad ta išdavystė vėl kartojama. Kristus vėl parduodamas, tačiau ne žydų tarybai už trisdešimt auksinių, bet leidėjams ir knygų pardavėjams už milijardus. Nieks nesustabdys šitos spekuliacijų bangos, kurią dar labiau sustiprins vieno filmo pasirodymas, tačiau aš, daug metų dėmėjęsi pirmaisiais krikščionybės laikais, jaučiu pareigą atkreipti jūsų dėmesį į milžinišką nesusipratimą, kuriuo remiasi visa šita pseudo istorinė literatūra.

Nesusipratimas glūdima tame, kad antrojo – trečiojo amžiaus apokrifiniai tekstai (Tomo, Pilypo, Judo evangelijos) naudojami visiškai priešingam tikslui negu jie buvo parašyti. Tie tekstai priklauso gnostinei literatūrai. Gnostikams materialus pasaulis yra iliuzija ir kalėjimas; Kristus nemirė ant kryžiaus, nes jis nebuvo tapęs žmogumi, jis tik buvo laikinai apsivilkęs su savo dieviškumu nesuderinamą žmogaus kūną. Viename tų tekstų, apie kurį daug kalbama šiomis dienomis, Jėzus įsako Judui jį išduoti, kad jo dieviška dvasia galėtų išsivaduoti iš to neverto žmogaus kūno kevalo. Keisčiausia, kad šiandien tais gnostikų tekstais norima išaukštinti būtent kūniškumą, norima polemizuoti su Bažnyčia, kuri neva šiuos gnostinius tekstus slėpusi. Panašiu nesusipratimu remiasi ir dažnos kalbos apie reinkarnaciją. Rytų religijose reinkarnacija yra bausmė už ankstesnes kaltes ir visomis jogomis trokštama jos išvengti, o Vakaruose apie reinkarnaciją kalbama kaip apie nuostabų dalyką, kaip apie galimybę be paliovos mėgautis šiuo pasauliu.

Šitie dalykai,- kalbėjo tėvas Cantalamessa,- neturėtų būti svarstomi šią dieną ir šioje vietoje, tačiau negalima leisti, kad būtų sakoma, jog tikintieji tyli, nes nežino ką pasakyti ir kaip reaguoti; negalima leisti, kad žiniasklaida manipuliuotų milijonų žmonių naivumu. Reikia protestuoti ne tik dėl tikėjimo, bet pirmiausia dėl sveiko proto. Manau,- sakė pamokslininkas,- čia verta prisiminti Dantės įspėjimą: „Krikščionys, būkite rimtesni! Nebūkite kaip plunksnos vėjuje, netikėkite, kad kiekvienas vanduo gali nuplauti. Turite Naują ir Seną Testamentą, turite Bažnyčios ganytoją, kuris jums vadovauja. Šito išganymui pakanka. Būkite žmonėmis, nebūkite paikomis avimis!“. (jm)