Didįjį ketvirtadienį popiežius aukojo Krizmos ir Paskutinės Vakarienės Mišias.
Didįjį ketvirtadienį popiežius Benediktas XVI aukojo dvejas Mišias – ketvirtadienio
rytą šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos Krizmos Mišios, o pavakare – Laterano Šv.
Jono bazilikoje – Paskutinės Vakarienės Mišios.
*
Ketvirtadienio rytą
šv. Petro bazilikoje aukotų Mišių metu popiežius ir su juo koncelebravę kardinolai,
vyskupai ir kunigai atnaujino kunigystės šventimų dieną duotus pažadus. Rytinės Mišios
vadinamos Krizmos Mišiomis dėl to, kad jų metu šventinami aliejai, naudojami teikiant
sakramentus. Krizmos Mišios Didįjį ketvirtadienį aukojamos ne visose bažnyčiose, o
tik katedrose. Tai visų pirma kunigų šventė. Kunigai su savo vyskupu susiburia prie
katedros altoriaus ir visi drauge švenčia atminimą to momento, kai Kristus, Paskutinės
vakarienės metu, lauždamas duonos kepalėlį ir imdamas taurę vyno, įsakė apaštalams
ir jų įpėdiniams kartoti šią nekruvinos aukos Vakarienę iki pat savo sugrįžimo laikų
pabaigoje. Kristaus paliepimu “tai darykite man atminimui” buvo įsteigtas kunigystės
sakramentas, įgalinantis paties Kristaus vardu švęsti išganymo slėpinius.
*
Didysis
ketvirtadienis,– sakė popiežius kunigams,- tai diena, kurią Viešpats apaštalams suteikė
pareigą, kol jis sugrįš, duona ir vynu švęsti jo Kūno ir Kraujo sakramentą. Visų Senosios
Sandoros aukų velykinį avinėlį pakeitė Kūno ir Kraujo auka. Kristus paaukojo save
patį. Naujoji liturgija remiasi tuo, kad pirmiausia pats Dievas mums save aukoja,
o mes, šios aukos pripildyti, savo ruožtu, tampame jo nuosavybe – kūrinys grąžinamas
Kūrėjui. Drauge buvo atnaujinta ir kunigystė – tai jau ne tik įpėdinystė ar paveldėjimas,
bet pasinardinimas į Jėzaus Kristaus slėpinį. Jis save aukoja ir mus pakylėja į save.
Šį slėpinį, su kuriuo mes vis iš naujo susiduriame kiekvienos Mišių aukos metu, ypatingai
prisimename Didįjį ketvirtadienį. Idant kasdienybė nesumenkintų šio slėpinio didybės,
mums reikia šito ypatingo minėjimo, mums reikia sugrįžti į tą akimirką, kai Kristus
uždėjo ant mūsų savo rankas ir mus padarė šito slėpinio dalininkais.
Šiandien
prisimename, kad mūsų rankos buvo pateptos aliejumi – Šventosios Dvasios ir galybės
ženklu. Kodėl būtent rankos? Žmogaus ranka yra jo veiklos įrankis, yra žmogaus veikimo
pasaulyje simbolis. Viešpats uždėjo ant mūsų savo rankas ir nori, kad mūsų rankos
jam priklausytų. Jis nori, kad mes savo rankomis jam grąžintume pasaulį. Jis nori,
kad mūsų rankos skleistų pasaulyje jo meilę.
Senajame Testamente patepimas
reiškė ypatingos misijos suteikimą. Buvo patepami karaliai, pranašai ir kunigai. Evangelija
kalba apie Jėzų kaip Dievo Pateptąjį ir tuo norima pasakyti, kad jis veikia jį siuntusio
Tėvo vardu. Jis yra naujas karalius, naujas kunigas ir naujas pranašas, kuris šią
misiją vykdo ne sau, bet tam, dėl kurio buvo sukurtas visas pasaulis.
Viešpats
ant kiekvieno iš mūsų uždėjo savo rankas ir šio gesto reikšmę paaiškina jo žodžiai:
„Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais
vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“ (Jn 15, 15). Tai
beveik kunigystės įsteigimo formulė. Esame Viešpaties bičiuliai. Jis viską mums atiduoda,
kad galėtume veikti jo vardu – „in persona Christi“. Bičiulystė su Jėzumi Kristumi
yra kunigystės branduolys. Buvimas Kristaus bičiuliu visų pirma reikalauja artimo
maldos ryšio su juo. Malda su juo bendraudami, vis artimiau su juo susipažindami,
mes liaujamės būti nieko neišmanančiais tarnais. Buvimas Kristaus bičiuliu taip pat
reikalauja vienybės su visa jo mistinio kūno narių bendruomene; reikalauja, kad mes
kiekvieną dieną savyje įkūnytume jo buvimą tarp mūsų. Dievas dėl mūsų tapo žmogumi,
Dievas apsivilko mūsų kūnu. Atiduokime jam save pačius, kad jis mumyse galėtų veikti
pasaulyje ir jį keisti!
*
Ketvirtadienio pavakare Romos vyskupijos katedroje
– Laterano Šv. Jono bazilikoje – popiežius aukojo Paskutinės Vakarienės Mišias, kuriomis
prisimenama ta vakarienė Jeruzalėje, kuriose metu Kristus nuplovė savo mokiniams kojas
ir valgydamas su jai duoną bei gerdamas vyną, įsteigė savo Kūno ir Kraujo aukos sakramentą.
Eucharistija irgi remiasi įsakymu kartoti Kristaus aukos vakarienę ir jo užtikrinimu,
jog jis visą laiką pasilieka savo Bažnyčioje, per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Jei Krizmos Mišios aukojamos tik katedrose, tai Paskutinės Vakarienės Mišios švenčiamos
kiekvienoje bažnyčioje, kiekvienos tikinčiųjų bendruomenės maldos namuose. (jm)
*
„Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo (Jn 13,1)“ – šiais
Evangelijos pagal Joną žodžiais Didžiojo Ketvirtadienio liturgijoje švenčiamų Paskutinės
Vakarienės Šventųjų Mišių pamokslą pradėjo popiežius Benediktas XVI.
Šios
eilutės sako, pasak popiežiaus, kad Dievas myli žmogų, savo kūrinį. Myli jį ir po
nuopuolio, nepalieka jo vieno. Dievo meilė siekia taip toli, kad Dievo Sūnus, palikęs
savo dievišką šlovę, apsivelka vergo rūbus ir plauna mums kojas tam, kad taptume priimtini
Dievui.
Dievas nėra tolimas Dievas, pernelyg didelis, kad rūpintųsi mūsų mažais
reikalais. Priešingai, būtent todėl, kad Dievas yra didis, Jis rūpinasi mūsų mažais
reikalais. O žmogaus siela, Kūrėjo sukurta iš dieviškos meilės, nėra „mažas daiktas“.
Žmogaus siela taipogi yra didi ir verta Kūrėjo meilės, ją išgryninančios ir išsaugančios.
Dievas nusižemina ir, it vergas, plauna mums kojas, kad galėtume kartu su
Juo sėsti prie stalo. Šiame geste atsiskleidžia Jėzaus Kristaus misija, Jo prisikėlimo
reikšmė. Iš tikro Kristaus meilė yra tas mūsų nešvarumus nuplaunantis vanduo, ji leidžia
švariems stoti Dievo akivaizdon. Pats Kristus yra mus plaunanti, ištyrinanti meilė.
Ir šiandien, per Krikšto ir Atleidimo sakramentus Kristus nuolatos mus apvalo. Iš
tiesu, Jo meilė yra begalinė, meilė iki galo.
„Jūs esate švarūs, deja, ne
visi (Jn 13,10)“ . Šie Jėzaus žodžiai, anot Šventojo Tėvo, kalba apie tamsią Dievo
atmetimo paslaptį. Jėzus Paskutinės Vakarienės metu visiems numazgojo kojas, bet ne
visi priėmė Jo meilės dovaną. Viešpaties meilė nežino ribų, tačiau žmogus gali Viešpaties
meilei pastatyti užtvara. Kodėl žmogus atstumia Dievo meilę, kodėl nenori būti mylimas,
kodėl nenori būti nuplautas? Dėl išdidumo ir puikybės. Puikybė žmogų užveria Dievo
gelbėjančiam gerumui, nes puikybė nepripažįsta, jog reikia apsišvarinimo meile, išgryninimo
bei sustiprinimo. Tai gerai matosi Judo figūroje – jis galią, sėkmę bei pinigus vertina
daugiau nei bendrystę su Jėzumi. Gyvenimas melo būsenoje, tiesos apie Dievą praradimas
užkietino Judo širdį ir nebeleido jam atsiversti. Puikybė, savęs pakankamumo iliuzija
turi būti pakeista nusižeminimu Dievo akivaizdoje, leidžiant Jam mus ištyrinti.
„Aš
jums daviau pavyzdį (Jn 13,15)“, „tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti (Jn
13,14)“, nurodo savo mokiniams Jėzus. „Ką tai reiškia konkrečiai?“, - pamoksle klausė
popiežius Benediktas XVI. Tai kiekvienas geras darbas savo artimui, ypač kenčiančiam
ir ko nors stokojančiam, jei reikia, it vergui nusižeminant, būnant pasiruošusiam
būti atmestam. Bet yra ir kita, gilesnė vienas kito kojų mazgojimo prasmė – tai kvietimas
nuolatos atleisti vienas kitam, taip apsišvarinant pačiam ir apšvarinant kitą, tokiu
būdu dalyvaujant dieviškos meilės Sakramente. (rk)