Ukrainoje buvo minimos Lvovo pseudosinodo 60-osios metinės.

Kijevo-Haličo didžiosios arkivyskupijos sinodas paskelbė laišką, pasirašytą kardinolo Lubomyr Husar, Kijevo did˛iojo arkivyskupo. Šis laiškas, skirtas Ukrainos graikų apeigų katalikų klerui, vienuoliams, pasauliečiams bei kiekvienam geros valios žmogui, mini 60 metų sukaktį nuo 1946 metų Lvovo pseudo-sinodo, kuris paliko daug skaudžių ženklų Ukrainos Bažnyčiai.

Primename, kad 1946 metų sinodas nutraukė 1596 metų bažnytinę Brastos unijos sutartį, kuria didžioji dalis buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos ortodoksų, vėliau pavadintų „unitais“, deklaravo vienybę su Romos Bažnyčią ir į ją įsiliejo, išlaikydami savo liturginę, dvasinę, kultūrinę tapatybę. Tačiau 1946 metų sinodas Ukrainos graikų apeigų katalikų vyresnybės ir tikinčiųjų nebuvo pripažintas bei vadintas „pseudo-sinodu“ dėl jį lydėjusių aplinkybių. Jis buvo surengtas grubiai pažeidžiant bažnytinės teisės normas ir religinės laisvės principą. Šis sinodas buvo norėtas Stalino, kuris atkirsdamas Ukrainos graikų apeigų Bažnyčią nuo Romos ir ją prijungdamas prie Maskvos patriarchato, tikėjosi pačią Ukrainos liaudį padaryti labiau priklausomą nuo Maskvos. Akivaizdu, kad sinodas negali būti pripažintas teisėtu ir atstovaujančiu visai Ukrainos unitų Bažnyčiai, mat jame iš poros tūkstančių dalyvavo tik virš dviejų šimtų kunigų, tarp jų nė vieno vyskupo – visi jie buvo suimti jau 1945 metų balandžio mėnesį. Sinodo eiga vyko grėsmės atmosferoje, prižiūrint ginkluotiems sovietų kariams, pagal sovietinės valdžios pageidavimus ir nurodymus.

Vėliau su nesutinkančiais su Lvovo pseudo-sinodo nutarimais buvo susidorojama ir lietuviams gerai pažystamu būdu – ištremiant į Sibiro platybes ar centrinės Azijos stepes. Ukrainos unitų vyskupų laiške pažymima, jog tokių buvo šimtai tūkstančių, daugelis iš jų gimtinėn nebegrįžo. Visuotinė Bažnyčia pripažino visų jų, dažnai mums bevardžių, herojiškumą 2001 metais popiežiui Jonui Pauliui II paskelbus palaimintaisiais 27 graikų apeigų katalikus, totalitarinių komunistinio ir nacistinio režimų aukas.

Ukrainos unitų vyskupų laiškas kviečia neužmiršti šios tragiškos, bet tuo pat metu ir herojiškos praeities, apmąstyti, pagilinti jos pažinimą, tačiau ne tam, kad istorinės žaizdos būtų pagilintos, o, priešingai, kad būtų gydomos. Daugybės tada kankinių parodyta tvirtybė, ištikimybė, sugebėjimas išlikti žmonėmis ir krikščionimis turi padėti šiandien gyvenantiems žmonės duoti pasauliui krikščionišką liudijimą. Nepaisant didžiulių prieš juos mestų jėgų, Ukrainos unitai išsaugojo savo tapatybę ir po Sovietų Sąjungos griuvimo XX amžiaus 9 dešimtmečio pabaigoje milijonai tikinčiųjų ją viešai išpažino.

Laiške pabrėžiama, kad konkreti istorija, šiuo atveju minėtas Lvovo pseudo-sinodas, daugybės žmonių aukos ir kankinystė, parodo, jog tikra krikščionių bažnytinė vienybė negali būti įgyvendinta prievarta, tiek valstybine, tiek inicijuota kurios nors grupės Bažnyčios viduje, tiek kitos Bažnyčios. Prievarta ir jos pasekmės apnuodija santykius, teisingumo pažeidimai palieka gilius ženklus žmonių sąmonėje. Todėl kartais pasidaro nebeįmanomas net elementarus sugyvenimas, o krikščionys linksta vadovautis principu „dantis už dantį“.

Laiške Ukrainos graikų apeigų katalikų vyskupai dar kartą pabrėžė Ukrainos unitų Bažnyčios tapatybę. Jie atmeta, viena vertus, Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje sklandančias nuomones, kad Brastos bažnytinė unija neva per prievartą atplėšė unitų Bažnyčią nuo Maskvos patriarchato, o Lvovo pseudo-sinodas neva ištaisė šią neteisybę. Kita vertus, unitų vyskupai pastebi, kad lotynų apeigų Bažnyčioje sklandančios nuomonės apie vienintelės lotynų apeigų liturgijos deramumą bei vienintelės lotyniškos tradicijos teologijos teisingumą, konfliktuojančios su Ukrainos unitų tapatybe, taip pat nepadeda vienybei. Tikras krikščionių bendrystės modelis nėra stengimasis vienas kitą praryti ir inkorporuoti, tačiau susitikimas meilėje ir tiesoje, tai „Bažnyčių-seserų bendrystė“.

Todėl galiausiai laiške nuskamba raginimas – tikrai vienybei pasiekti reikia pripa˛inti savo silpnybes ir kaltes, reikia už jas atgailauti ir atsiprašyti. Ypač svarbu atpažinti kur veikia žmogiška puikybė, esanti kiekvieno skilimo ištakose, ir, sutramdžius ją, besąlygiškai ieškoti vienybės su Dievu. (rk)