Šį sekmadienį, kai minime garbingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, Mišių metu skaitomas
kančios aprašymas. Iš tiesų ir negalėjo būti kitaip. Juk minios šlovinimas buvo tik
įžanga į kančią, į atpirkimo darbo atbaigimą. Todėl šiandien tiktų sustoti ties Kristaus
kančia, bent jau tam, kad mūsų neapakintų šlovės spindesys ir pagyros.
Neįmanoma
komentuoti visos Jėzaus kančios, todėl stabtelėkime ties Kristaus susitikimu su Pilotu.
Dievas, atsidūręs žmogaus teisme… Ši scena nuo Viešpaties kančios akimirkos kartojasi
vis dažniau ir dažniau. Žmonės linkę smerkti Dievą, kad Jis nėra pakankamai žmogiškas,
kad netarnauja jų įgeidžiams ir norams.
Aprašant Jėzus pasmerkimą, paprastai
ši scena vadinama taip: “Jėzus prieš Pilotą”. Tačiau tai teisinga tik Jėzaus atžvilgiu.
Pilotas gi atsiduria ne vien prieš Jėzų, bet mato priešais taip pat žydų vyresniuosius,
triukšmaujančią minią, įsivaizduoja savo valdžią tolimoje Romoje, kuri gali būti nepatenkinta
jo daromais sprendimais. Jam tenka stengtis patenkinti visus tuos žmones.
Šiaipjau
būtų natūralu pirmenybę skirti suimtajam, remiantis teisybe, išnagrinėti jo bylą.
Tačiau, kai nerandama drąsos pažvelgti į akis nekaltajam, pradedama žvalgytis aplinkui
ir surandama daugybė pasiteisinimų. Tada pradedama galvoti apie karjerą, asmeninius
interesus, pradedama rūpintis išvengti nemalonumų, nesusikompromituoti, išvengti asmeninės
atsakomybės, o tiesa ir teisingumas lieka nuošalyje.
Kita vertus, Pilotą galima
suprasti. Jis nenorėjo kvaršinti galvos dėl jam atvesto Jėzaus. Tiesą sakant, jau
iš pat pradžių Pilotas norėjo Jėzų paleisti. Jam norėjosi kuo greičiau atsikratyti
jam įduotu tariamu žydų karaliumi. Paleisdamas kalinį, jis tikėjosi išsivaduoti iš
būtinybės daryti vienokį ar kitokį sprendimą.
Deja jam nepavyko. Aukštųjų kunigų
užsispyrimas privertė Pilotą rinktis.
Ir jis rinkosi… Ne, ne tarp Jėzaus ir
Barabo (tokį pasirinkimą jam jau primetė kiti), bet tarp Jėzaus ir daugelio kitų dalykų:
minios nuomonės, vietinės valdžios, savo populiarumo, karjeros…
Tačiau visuomet
bet kuriame pasirinkime jam prieš akis stovėjo Jėzus. Būtų labai lengva Jį paleisti
arba pasmerkti, jei nereikėtų rinktis.
Tačiau Jėzus visuomet, kai reikia rinktis,
tampa alternatyva.
Kai mes sakome Jam taip, visuomet ka˛kam turime ištarti
ne.
Jo balsą galime išgirsti tik tuomet, kai nutildome bet kokį kitą triukšmą.
Esmė
ne pačiame sprendime, o tame, kad mes asmeniškai esame priversti atvirai pareikšti
savo nuomonę.
Išpažinti Jėzų, reiškia: prisiimti atsakomybę daryti sprendimus,
pasisakyti, ar mes tikrai Jį mylime ir Juo pasitikime.
Drauge su kitais giedoti
Jam šlovės giesmę dar netampa mūsų asmeniniu sprendimu. Kur kas svarbiau suvokti,
ką Jis reiškia mums asmeniškai.
Mums kur kas svarbesnis suimtas ir grandinėmis
sukaustytas Jėzus, nei laisvas ir nedrumsčiantis mūsų gyvenimo, neverčiantis jausti
atsakomybės.
Geriau kareivių niekinamas Viešpats, negu niekuo nereikšmingas
įvaizdis.
Išjuokiamas ir niekinamas Kristus parodo tikrąją, tragišką savo didybę.
Šlovinamas,
su pagarba išaukštinamas, tik iš tolo pagerbiamas ir niekam galvos nekvaršinantis
Viešpats – štai pats didžiausias Dievo išjuokimas.
Mes visuomet galime rinktis,
tačiau drauge turime rasti savyje drąsos paaiškinti, kodėl kai kuriais gyvenimo momentais
Jėzus mums atrodo nepageidaujamas. Paskui gi, likę vieni, gerai pamąstykime, kas yra
tie pageidaujami dalykai.
Galbūt, tada suprasime, kad bet koks pasirinkimas
prieš Jėzų, reiškia atiduotą pirmenybę kam nors kitam. Atsisakę Jėzaus, liekame su
Barabu, tuo ką pasirinkome.
…Ir tas pasirinkimas mus prislegia savomis grandinėmis…