Tėvo Cantalamessa Gavėnios pamokslas Vatikane

Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa penktadienio rytą Vatikano rūmų Redemptoris Mater koplyčioje sakė trečią ir jau paskutinį tradicinį Gavėnios pamokslą. Šį kartą buvo kalbama apie žmogaus asmeninį santykį su Kristaus kančia.

Prie Kryžiaus Prikaltasis, jo kančia ir baisi vienatvė, jau ten pat, Kalvarijos kalne, sužadino vieną atsivertimą – atsivertė šimtininkas. Jėzaus kančioje ir mirtyje yra visi pagrindiniai elementai, iš kurių susideda visų laikų krikščionių tikėjimas. Tėvas Cantalamessa pastebėjo, kad dabartiniame sekuliarizuotame pasaulyje, tie pagrindiniai tikėjimo elementai tarsi išvaryti iš viešojo žmonių gyvenimo savo nepriklausomą gyvenimą gyvena mene – muzikoje, tapyboje, skulptūroje. Tai tarsi dar nepažeista evangelizavimo sritis, sugebanti persiskverbti pro hermetiškai u˛darytas abejingumo sienas. Pamokslininkas paminėjo labai plačia žinomą Kristaus kančią įamžinusią Turino drobulę. Šia prasme, visai nesvarbu ar ji yra autentiška ar ne, ar tai natūraliai įspaustas nukryžiuoto Kristaus atvaizdas, ar žmogaus rankų kūrinys, ar ji – relikvija, ar ikona. Svarbiausia yra tai, jog drobulėje pačiu kilniausiu ir iškilmingiausiu būdu mums parodyta Kristaus kančia. Šios relikvijos arba ikonos vaizdas verčia mus susimąstyti: Jei Kristus kentėjo ir mirė už mūsų nuodėmes, jei jis kentėjo ir mirė taip pat ir dėl manęs, vadinasi – aš esu Judas, kuris jį išduoda, esu Petras, kuris jo išsigina, esu vienas iš tos minios, kuri šaukė: „paleisk ne šitą, bet Barabą“. Jei Kristaus kančios vaizdas sukels mūsų sielose tokį žemės drebėjimą, pradėsime kitaip žiūrėti į kryžių. Jis mums nebus nei papiktinimo, nei kvailystės, bet Dievo išminties ir galybės ženklas. Ir jei šiandien pasaulyje dažnai girdime reikalaujant pašalinti kryžių iš viešojo gyvenimo, nukabinti jį nuo viešųjų institucijų sienų, mes, krikščionys, turime jį pasikabinti ant savo širdžių sienų, nes būtent ten Jėzus labiausiai nori būti. (jm)