Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Raniero Cantalamessa penktadienio rytą Vatikano
rūmų Redemptoris Mater koplyčioje sakė trečią ir jau paskutinį tradicinį Gavėnios
pamokslą. Šį kartą buvo kalbama apie žmogaus asmeninį santykį su Kristaus kančia.
Prie
Kryžiaus Prikaltasis, jo kančia ir baisi vienatvė, jau ten pat, Kalvarijos kalne,
sužadino vieną atsivertimą – atsivertė šimtininkas. Jėzaus kančioje ir mirtyje yra
visi pagrindiniai elementai, iš kurių susideda visų laikų krikščionių tikėjimas. Tėvas
Cantalamessa pastebėjo, kad dabartiniame sekuliarizuotame pasaulyje, tie pagrindiniai
tikėjimo elementai tarsi išvaryti iš viešojo žmonių gyvenimo savo nepriklausomą gyvenimą
gyvena mene – muzikoje, tapyboje, skulptūroje. Tai tarsi dar nepažeista evangelizavimo
sritis, sugebanti persiskverbti pro hermetikai u˛darytas abejingumo sienas. Pamokslininkas
paminėjo labai plačia žinomą Kristaus kančią įamžinusią Turino drobulę. Šia prasme,
visai nesvarbu ar ji yra autentiška ar ne, ar tai natūraliai įspaustas nukryžiuoto
Kristaus atvaizdas, ar žmogaus rankų kūrinys, ar ji – relikvija, ar ikona. Svarbiausia
yra tai, jog drobulėje pačiu kilniausiu ir iškilmingiausiu būdu mums parodyta Kristaus
kančia. Šios relikvijos arba ikonos vaizdas verčia mus susimąstyti: Jei Kristus kentėjo
ir mirė už mūsų nuodėmes, jei jis kentėjo ir mirė taip pat ir dėl manęs, vadinasi
– aš esu Judas, kuris jį išduoda, esu Petras, kuris jo išsigina, esu vienas iš tos
minios, kuri šaukė: „paleisk ne šitą, bet Barabą“. Jei Kristaus kančios vaizdas sukels
mūsų sielose tokį žemės drebėjimą, pradėsime kitaip žiūrėti į kryžių. Jis mums nebus
nei papiktinimo, nei kvailystės, bet Dievo išminties ir galybės ženklas. Ir jei šiandien
pasaulyje dažnai girdime reikalaujant pašalinti kryžių iš viešojo gyvenimo, nukabinti
jį nuo viešųjų institucijų sienų, mes, krikščionys, turime jį pasikabinti ant savo
širdžių sienų, nes būtent ten Jėzus labiausiai nori būti. (jm)