Bendroji audiencija. Šv. Tėvo sveikinimai lietuvių kalba.
Trečiadienio bendrojoje audiencijoje vėl dalyvavo būrys maldininkų iš Lietuvos, kuriuos
šv. Tėvas pasveikino lietuvių kalba.
Pagrindinėje
bendrosios audiencijos metu sakytoje kalboje Benediktas XVI tęsė katechezę apie Bažnyčios
pradžią. Stengdamiesi geriau suprasti pirmapradį Kristus projektą,- sakė popiežius,-
geriau suprasime Bažnyčios esmę, kuri nepaisant laikų kaitos išlieka nepakitusi. Tai
svarbu ir tam, kad suprastume mūsų priklausymą Bažnyčiai ir kad galėtume būti sąmoningais
Bažnyčios nariais naujo krikščioniško tūkstantmečio pradžioje.
Gilindamiesi
į Bažnyčios pradžią, atrandame du aspektus: vieną aspektą labai primygtinai pabrėžia
šv. Ireniejus Lionietis, antrojo amžiaus teologas ir kankinys, ankstyviausios sisteminės
teologijos autorius. Šv. Ireniejus rašo: „Kur yra Bažnyčia, ten yra ir Dievo Dvasia;
ir kur yra Dievo Dvasia, ten yra ir Bažnyčia su visomis malonėmis, nes Dvasia yra
tiesa“. Taigi, esama artimo ryšio tarp Šventosios Dvasios ir Bažnyčios. Šventoji Dvasia
kuria Bažnyčią ir apdovanoja ją savo tiesa, pripildo meilės tikinčiųjų širdis, kaip
sako šv. Paulius. Tačiau yra ir antras aspektas. Tas artimas ryšys su Šventąja Dvasia
nepanaikina mūsų, žmonių, silpnumo. Dėl to, nuo pat pradžios meilėje ir tiesoje gyvenančiai
tikinčiųjų bendruomenei nesvetimi taip pat išbandymai, nesutarimai dėl tikėjimo tiesų
ir dėl jų atsirandantys vienybės pažeidimai. Kaip nuo pat pradžių tikinčiuosius sieja
meilės bendrystė, lygiai taip nuo pat pradžių, deja, esama ir susiskaldymo. Neturime
stebėtis, kad taip yra ir šiandien. Pirmajame Jono Laiške rašoma: „Jie yra išėję iš
mūsų tarpo, tačiau nebuvo mūsiškiai“ (1 Jn 2, 19). Visuomet esama pavojaus, kad Bažnyčios
nariai, ir dėl pasaulio įvykių, ir dėl savo silpnybių, gali prarasti ne tik tikėjimą,
bet taip pat meilę ir vienybę. Dėl to, kiekvienas, kas tiki meilės Bažnyčią ir nori
joje gyventi, privalo žinoti, jog tyko toks pavojus ir privalo suprasti, jog neįmanoma
vienybė su tais, kurie nutolsta nuo išganymo tiesos.
Bažnyčia nuo pat pradžios
puikiai suprato, kad jos vienybei gali grėsti pavojai. Apie tai aiškiai liudija Pirmasis
Jono Laiškas. Joks kitas Naujojo Testamento tekstas labiau už jį nekalba apie krikščionių
tarpusavio meilės būtinumą. Jis taip pat labai griežtai smerkia priešininkus, kurie
anksčiau priklausė bendruomenei, o dabar jai jau nepriklauso. Meilės Bažnyčia tuo
pat metu yra ir Tiesos Bažnyčia. Tiesa čia suprantama kaip ištikimybė Evangelijai,
kurią Viešpats paskelbė savo mokiniams. Krikščionių vienybės pagrindas yra tai, kad
Šventosios Dvasios galia jie yra tapę Dievo vaikais. Šv. Paulius sako: „Visi, kurie
vadovaujasi Dievo Dvasia yra Dievo vaikai“ (Rm 8, 14). Tačiau, idant Dievo vaikų šeima
galėtų gyventi vienybėje ir taikoje, reikia, kad kas nors saugotų tiesą ir išmintingai
bei autoritetingai vadovautų bendruomenei. Ši misija buvo suteikta apaštalams. Ir
štai čia,- sakė popiežius Benediktas XVI,- priėjome svarbia vietą. Visa Bažnyčia yra
Šventosios Dvasios kūrinys, tačiau jinai turi savo struktūrą, turi apaštalų įpėdinystę.
Jai skirta pareiga užtikrinti, kad Bažnyčioje nuolat galiotų Kristaus dovanota tiesa,
kuri yra ir gebėjimo mylėti pagrindas.
Apaštalų Darbų knyga liudija, kad pirmoji
tikinčiųjų bendruomenė sklandžiai vadovavosi šiomis vertybėmis. „Jie ištvermingai
laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Bendruomenės
bendrystę skatino apaštalų mokymas, ją maitino duonos laužymas ir malda, o jos vaisiai
buvo artimo meilės darbai ir tarnavimas vieni kitiems. Matome Bažnyčią, kurios vidinis
dinamizmas duoda daugybę visokeriopų išorinių rezultatų, o bendrystės dovaną saugo
ir ugdo visų pirma tie, kuriems skirta apaštališkoji tarnystė, kuri savo ruožtu irgi
yra dovana visai bendruomenei.
Apaštalai ir jų įpėdiniai yra Bažnyčiai suteikto
tiesos paveldo saugotojai, o taip pat meilės tarnai: šie du aspektai neatskiriami
vienas nuo kito. Visų pirma apaštalų įpėdiniai privalo rūpintis šių dviejų tarnysčių
– tarnavimo tiesai ir tarnavimo meilei neatskiriamumu. Iš tiesų tai yra viena ir ta
pati Jėzaus mums apreikšta ir padovanota tarnystė. Tiesa ir meilė yra du tos pačios
dovanos vardai. Tai Dievo dovana, kuri apaštalų tarnystės dėka Bažnyčioje buvo išsaugota
iki mūsų dienų. Vis tai, ką matome buvus pirmaisiais Bažnyčios amžiais, mus skatina
ir šiandien melstis už visus apaštalų įpėdinius, už visus vyskupus ir už Petro Įpėdinį,
kad jie ištikimai saugotų tiesą ir meilę, kad šia prasme būtų tikri Kristaus apaštalai,
idant jo šviesa, tiesos ir meilės šviesa visuomet spindėtų Bažnyčioje ir pasaulyje.
(jm)