V Gavėnios sekmadienio Evangelija ir homilija

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė:
„Atėjo valanda,
kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei kviečių grūdas
nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas,
o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.
Kas myli savo gyvybę, ją pražudys,
o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje,
išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Kas nori man tarnauti, tegul
seka paskui mane:
kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.
Kas man tarnaus,
tą pagerbs mano Tėvas.
Dabar mano siela sukrėsta.
Ir ką aš pasakysiu:
'Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!'?
Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.
Tėve, pašlovink savo vardą!“
Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.
Dabar teisiamas šitas pasaulis.
Dabar šio pasaulio kunigaikštis
bus išmestas laukan.
O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės,
visus patrauksiu prie savęs“.
Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti. (Jn 12,20-33)

Girdėjote Viešpaties Žodį!

V gavėnios sekmadienio Mišių homilija:

ŠAUKSMAS


Evangelistas Jonas nieko nekalba apie Jėzaus agoniją Getsemanės sode. Sekant jo aprašymu, abejonės ir ateinančios kančios baimė Jėzų pradėjo kankinti kur kas anksčiau. Kaip tik šio sekmadienio Evangelijoje, sužinojęs, kad atėjo svetimšaliai, norintys Jį pamatyti ir pasikalbėti, Jėzus nelabai kreipia dėmesį į juos, bet pasakoja apie laukiančią kančią.

Atrodo, kad Jo Kančia prasideda jau dabar…

Išganytoją matome nuliūdusį ir savotiškai pasimetusį.. J is skundžiasi: Dabar mano siela sukrėsta…

Atrodo, kad Jis net nežino, kokį kelią reiktų pasirinkti, ir tarsi svarsto savo viduje: Ir ką pasakysiu: „Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos?“

Viešpats jaučiasi slegiamas besiartinančios kančios, Jį slegia dar neatnešto kryžiaus svoris, slegia mintys apie tai, jog reiks tą kryžių užsidėti ant pečių. Be abejo, drauge Išganytojas mąsto ir apie visus tuos žmones, kurie juoksis ir niekins Jo kančią, visus nedėkinguosius ir nesupratusius. Jis žino, jog kančia neišvengiama, kad ji jau arti ir, kaip ir daugelis mūsų, yra plėšomas noro viską priartinti, kad kuo greičiau baigtųsi, ir atitolinti, kaip įmanoma toliau.

Bet juk tam ir atėjau į šią valandą…

Atėjo apsisprendimo momentas… Jėzus laisvai pasirenka tai, ko nenori Jo fizinė prigimtis, laisvai stoja prieš tai, kam priešinasi Jo žmogystė, šią akimirką Jis, aiškiai suvokdamas, ką daro, pasineria į kančią.

Šie Jėzaus žodžiai, palydintys skausmingą svarstymą ir besibaigiantys ryžtingu apsisprendimu, drauge tampa pamoka ir pa guoda mums visiems.

Tikintiesiems dažnai sakoma, kad jie turi drąsiai žengti į kančią, nieko nebijodami ir liudydami savo idealus. Nežinau, ar tikrai yra tokia kančios forma, na, nebent ją specialiai susikurtų pats žmogus.

Žvelgdami į savo Išganytoją, mes galime suprasti, jog nėra gražiai atrodančios ir nuoseklios kančios, o jeigu ir būtų, tai tėra ne kančia, o vien vaidyba.

Mes kiekvienas turime savo naštų ir kentėjimų, ir visuomet jie bus „papiktinantys“, nemaloniai atrodantys, nedemonstruotini kitiems.

K lausydami mūsų Viešpaties svarstymų ir abejonių, galime suprasti, jog įmanoma giedoti ir, žinoma, vaitoti, pajutus pečius slegiantį kryžių, tačiau bus aišku, jog neįmanoma jo nešti, išdidžiai išpūtus krūtinę ir stebint, ar gražiai atrodome kryžiaus kelyje.

Kryžių įmanoma pakelti tik silpnume, o ne tuomet, kai jautiesi kupinas jėgų…

Jau vėliau Jėzus, kai prieš Jį atsivers Golgotos kalno pamėklė, anaiptol nedūsaus ir nešnabždės pamaldžių žodžių.

Jis šauks…

Šio sekmadienio antrajame skaitinyje girdime apaštalo žodžius: Jėzus savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties …

Taip pat ir betarpiškai prieš savo mirtį Jėzus šauksmu pasauliui praneš apie įvykdytą užduotį.

Mes norime, kad Ska usmų Vyras mums duotų atsakymus, tačiau iš Jo lūpų girdime klausimus ir pirmiausia tą, patį skaudžiausiąjį: Kodėl mane apleidai?

Kristaus balsas priima ir išreiškia visų mūsų nusivylimus, mūsų protestus, skausmus ir abejones, mūsų maištą prieš Dievą.

Draug e viską išaiškina paskutiniai, ryžtingi Jėzaus žodžiai: Tam aš atėjau į šią valandą .

Jėzus atėjo, kad mes nesijaustume vieni. Dievo Sūnus yra su savo žmonėmis, už kuriuos pasiaukojo, kad tų žmonių kančios nebūtų tuščios. Jis atėjo, kad kalbėtų už mus, kai mūsų gerklė perdžiūvusi nuo beviltiško šaukimo, kad verktų tuomet, kai mūsų akys paraudusios nuo išverktų ašarų. Jis yra su savo žmonėmis, kad jie nepasimestų abejonių ir skausmo valandomis.

Jis, mūsų Viešpats, toks artimas, silpnas ir drauge visagalis… (m ons. Adolfas Grušas )