Popiežiškosios kultūros tarybos plenarinė sesija

Kaip jau buvome minėję vienoje iš ankstesnių mūsų laidų, kovo 27-28 dienomis Popiežiškoji kultūros taryba surengė plenarinę sesiją, kurios metu kalbėjo apie grožį kaip apie evangelizacijos ir dialogo kelią.

Popiežiškosios kultūros tarybos misija yra padėti Bažnyčiai perduoti tikėjimą ieškant tokios sielovados, kuri atitiktų dabartinės kultūros metamus iššūkius. Ką tik vykusios plenarinės sesijos tikslas yra toks pat, tą patį liudija ir pati pasirinkta tema: „Via Pulchritudinis, privilegijuotas evangelizacijos ir dialogo kelias“. Šia tema buvo parengtas darbo dokumentas, „Instrumentum laboris“, kuriuo Popiežiškosios kultūros tarybos nariai ir bendradarbiai rėmėsi plenarinės sesijos darbotvarkėje ir kurį trumpai apžvelgsime.

Minėtas „Instrumentum laboris“ šitaip susintetina dabar Bažnyčiai kylančius iššūkius. Vienas iššūkis yra religinis abejingumas ir netikėjimas. Šiuolaikinių sekuliarizuotų visuomenių kultūra yra persmelkta materialistinės ir ateistinės pasaulėžiūros. Ji linkusi atmesti ar net apkaltinti religiją apskritai, taigi ir krikščionybę. Daugelis žmonių gyvena taip, it Dievo nebūtų. Kiti žmonės yra religingi, tačiau vengia savo religingumą sukonkretinti ir linkę jį laikyti visiškai subjektyviu žmogaus gyvenimo faktu. Todėl, viena vertus, jie vengia savęs priskyrimo kokia bažnytinei institucijai, o jei ir priskiria – vengia tai viešai parodyti.

Kitas dokumente įvardintas iššūkis Bažnyčiai yra iškylančios naujos religingumo formos, kurios pretenduoja geriau už Bažnyčią ir kitas tradicines religijas atsakyti į mūsų laikmečio žmonių dvasinius ir psichologinius lūkesčius, ypatingai veikdamos žmogaus emocinį lygmenį, naudodamos sinkretinius ritualus ir ezoterines praktikas.

Bažnyčiai šiuos iššūkius priimant kyla klausimas – kaip pasiekti ir kalbėti tiems žmonėms, kurie išpažįsta įvairias reliatyvizmo formas ir kuriems dėlto yra sunku priimti tokias sąvokas kaip „tiesa“, „gėris“, „moralė“, taigi, ir Kristaus skelbtą tiesą. Šiame kontekste, teigiama Popiežiškosios kultūros tarybos darbo dokumente, „Via Pulchritudinis“, t.y. „Gro˛io kelias“, yra privilegijuotas evangelizacijos ir dialogo su netikinčiaisiais kelias, supažindinant juos su Kristumi ir Jo mokymu. Grožis gali tapti to kelio pradžia, kurio pabaigoje žmogus gali atskleisti Amžinąjį Grožį, Kristaus grožį. Ir jei žmogus suvokia Dievo Grožį, tuo pat metu Dievą pažysta ir linksta Jį mylėti. Tad grožis yra susijęs su tiesa ir gėriu, nėra tik gryna estetika ar visiškai subjektyvus jausmas.

Metafizikos perspektyvoje grožis yra tikrovės, būties tobulumas. Tai suvokti reiškia atlikti perėjimą nuo to, kas matoma prie to, kas matoma, pamato. Tokiame žvilgsnyje grožis gali žmogų vesti link Dievo, kuris yra tobulumo pilnatvė ir gro˛io pamatas. Tačiau šis perėjimas nėra savaiminis, kad žmogus jį atliktų, jis turi būti išauklėtas grožiui, turi mokytis atpažinti ir vertinti grožį.

„Instrumentum laboris“ dokumente yra minimi trys dialogo per grožį su šiuolaikine kultūra galimybės: kūrinijos grožis, menų grožis ir Kristaus, kuris yra krikščioniško šventumo modelis, gro˛is. Dokumente taip pat pateikiamos sielovadinės rekomendacijos. Kalbant apie kūrinijos grožį, yra skatintini tokie jaunimo judėjimai kaip skautų ir kitos panašios organizacijos, kurios supa˛indina jaunimą su gamta, išmoko ja gėrėtis, mylėti ir ją saugoti. Tačiau perspėjama, jog reikia vengti gryno ekologizmo ir pagoniško gamtos suabsoliutinimo. Panašiai reikia išmokti suprasti žmonių kuriamą meną bei prasmę. Menas nėra tai, kas yra vulgaru, skandalinga, šokiruojančio, nors šiandien yra ir taip teigiančių. Tikras menas paliečia žmogaus sielą, kartais atnešdamas ramybę, kartais – gilų susimąstymą. Krikščioniškas menas suvienija grožį ir šventybės, religingumo patirtį, todėl, įgudusiam jį matyti ir girdėti, krikščioniškas menas kalba tiesą apie Dievo paslaptį. Šioje srityje sielovadai būtų naudinga, jei Bažnyčia daugiau ir glaudžiau bendrautų su meno žmonėmis, viena vertus, klausytųsi ką jie kalba, kita vertus, padėtų menininkams pažinti Bažnyčios tikėjimą ir per ilgus amžius susiformavusią ir turtingą jos liturgiją. Bažnyčia tūrėtų, pagal galimybes, prisidėti prie meno renginių, meno studijų ir seminarų, savo iniciatyvas ir leidinius iliustruoti su menininkų pagalba. Ne tik gamta ar meno kūriniai yra gražūs, bet ir pats žmogaus gyvenimas, juk kalbame apie žmogaus „vidinį grožį“. Krikščioniui gražus žmogaus gyvenimas yra šventumu persmelktas gyvenimas ir čia Kristus yra neprilygstamas pavyzdys kiekvienam tikinčiajam. Vienas iš Bažnyčios liturgijos tikslų yra perduoti tą Kristaus, o kartu ir šventumo grožį. Todėl sielovadai svarbu, kad liturgija būtų kruopščiai parengta, harmoninga, raiški ir nebanali, kad ji kalbėtų ne tik tikinčiam, bet ir netikinčiam. (rk)