Afganistanietis krikščionis, kuriam grėsė mirtis, laisvas.

Abdul Rahman – afganistanietis, kuriam dėl islamo religijos atsisakymo ir perėjimo į krikščionybę, pagal Afganistane galiojančius Šariato įstatymus, grėsė mirties bausmė, išėjo į laisvę. Afganistano teisingumo ministras, pranešdamas apie sprendimą apostazija kaltinamą krikščionį paleisti iš kalėjimo, sakė, jog šį sprendimą lėmė pasibaigęs sulaikymo terminas, iki kurio reikėjo pradėti bylos svarstymą. Nors ministras nurodė tokią visiškai formalią procedūrinę priežastį, tačiau neabejojama, kad tikroji priežastis vis dėlto buvo šalies vyriausybės ir ypač prezidento Karzai sprendimas, priimtas atsižvelgiant į tarptautinės bendruomenės reikalavimus, o taip pat ir popiežiaus Benedikto XVI asmenišką prašymą, kurį prieš keletą dienų prezidentui pasiųstu laišku perdavė Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Angelo Sodano.

Koks bus į laisvę išėjusio krikščionio likimas, dar neaišku. Vargu ar jis galės gyventi Afganistane, kur pastarosiomis dienomis neišvengta neramumų ir demonstracijų prieš, fanatiškų musulmonų akimis žiūrint – mirties nusipelniusio išdaviko išlaisvinimą. Greičiausiai teks jam ieškoti prieglobsčio užsienyje.

Pastarasis atvejis taip pat labai aiškiai liudija apie bendros Afganistano padėties nestabilumą ir labai specifines pilietinių institucijų sąsajas su islamiška religine santvarka. Viena vertus, Šariato įstatymų visuotinį galiojimą šalies visuomenėje įvedusių talibų valdžia nugalėta amerikiečių ir tarptautinės koalicijos jėgomis, bet antra vertus, nenorint sujaukti sunkiai laimėtos Afganistano klanų pusiausvyros, o taip pat deklaruojant vakariečiams būdingą nesikišimą į religijos reikalus, palikti galioti, tų pačių vakariečių įsitikinimu, neteisingi Šariato įstatymai. Pastarasis incidentas į ypatingai keblią padėtį pastatė ir Afganistano prezidentą Karzai, kuriam lemta laviruoti tarp lojalumo talibų valdžią nuvertusiems amerikiečiams ir savųjų akivaizdoje nepasirodyti tik amerikiečių statytiniu.

Šia proga verta prisiminti, kad Šariato įstatymai pačių musulmonų tarpe, priklausomai nuo šalies ir situacijos, įvairiai interpretuojami. Šariato šaltinis yra Koranas, o Korane, tiksliau – antrojo skyriaus 256 eilutėje, pasakyta, kad nieks negali būti verčiamas tapti musulmonu. Taigi, tarp deklaruojamos ne prievartos ir kai kuriose šalyse radikaliai taikomų Šariato normų, įmanomi gana įvairūs sprendimai. Afganistane ar, tarkim, Nigerijoje, už apostaziją, už pranašo Mahometo įžeidimą ar už santuokinę neištikimybę baudžiama mirtimi; Saudo Arabijoje muitininkai iš turistų konfiskuoja krikščionišką literatūrą, neleidžiama viešai nešioti juvelyrinių dirbinių su krikščionybės simboliais, bet štai Katare, kuris irgi yra islamiška monarchija, pati šalies vyriausybė finansuoja katalikų maldos namų statybą.

Tad ir šiuo afganistaniečio Abdulo Rahmano atveju kaltas ne tiek islamas su savo iš šalies žiūrint žiauriais įstatymais, kiek jų interpretavimo ir taikymo radikalumas, kurio priežastys ne visuomet ir ne vien yra religinės. (jm)