Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad
kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo
pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,
bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį,
kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas
nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo
Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės
labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis
neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų.
O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.
(Jn 3, 14-21).
MEILĖS ŠVIESA
Tradiciškai Nikodemas
vadinamas žmogumi, kuris atėjo pas Jėzų nakčia. Būdamas aukščiausiosios žydų tarybos
narys, jis bijojo susikompromituoti, lankydamas auktuomenei neparankų mokytoją ir
bendraudamas su juo, todėl verčiau pasirinko nakties tamsą, pridengiančią visus nepageidautinus
poelgius.
Vis dėlto gal būtų teisingiau Nikodemą suprasti, kaip žmogų, besistengiantį
iš nakties tamsos išeiti į šviesą, žmogų, kuris visomis jėgomis stengiasi ivysti
daugiau viesos, nes tos, kurią jis turi savyje, aiškiai nebepakanka.
Paprastai
šis susitikimas vadinamas Jėzaus pokalbiu su Nikodemu, tačiau iš tiesų jį tokiu sunkoka
būtų pavadinti. Gerbiamam žydų tarybos nariui neteko daug kalbėti. Nedrąsiai uždavęs
vieną klausimą ir ištaręs: Mes žinome… ir, tikriausiai, tą pat akimirką suvokęs, kad
visos žmogiškos žinios bejėgės prieš jam atsiveriančias paslaptis, Nikodemas nutyla,
leisdamas kalbėti Jėzui, kuris toliau pasakoja apie nepaprastą, žmogišku protu nesuvokiamą
meilę…
Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų…
Dauguma
Biblijos tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad šie žodžiai – tai visos Evangelijos pagal
Joną centras.
Ko gero, tai dar daugiau. Tai ne tik Jono u˛raytos Gerosios
Naujienos, bet ir viso mūsų tikėjimo centras bei viršūnė.
Mokantis tikėjimo
tiesų pirmiausia galvojame apie sąrašą, kuriame išdėstytos visos dogmos bei kiti religijos
nuostatai. Tą sąrašą išmokstame atmintinai ir sakome, jog esame pasirengę priimti
sakramentus, tačiau iš tiesų svarbiausia yra ne tai.
Krikščionis – tai visų
pirma žmogus, kuris tiki, jog Dievas, dovanodamas žmonėms savo Sūnų, tuo parodė pačią
didžiausią meilę. Tikinčiu gali vadintis tik tas, kuris tiki meile, kuris tiki, jog
Dievas myli pasaulį, myli visus žmones, myli kiekvieną žmogų. Visas žmogaus išganymas
priklauso nuo to, ar mes priimame, ar atmetame Kristuje pasireikusią dievišką meilę.
Drauge
šalia šio meilės įvaizdžio iškyla kryžiaus šešėlis… Štai kokiu būdu Kristus parodė
savo meilę pasauliui…
Kryžius kalba mums apie nugalėtą ir drauge nugalinčią,
pažemintą, bet pašlovintą, iduotą, bet likusią ištikima meilę. Nukryžiuotas Teisusis,
nukryžiuota Meilė…
Turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,- kalba Jėzus Nikodemui.
Tik būdamas ant kryžiaus, Jėzus tampa savo pasekėjų valdovu, nes Jo “iškėlimas” yra
ne viešpatavimo, bet vienintelės tikros galybės pasaulyje – meilės – išraiška.
Taip
pat ir kiekvienas tikintysis, žvelgdamas į Kristaus kryžių, jame gali matyti išgelbėjimą,
jei tik yra pasirengęs susitikti su Dievo meile, kurią galėtų dalinti kitiems žmonėms.
Iš
tiesų momentas, kuomet galima pasirinkti u˛ ar prie, tampa savotiku apsisprendimu
visam gyvenimui, ir todėl Dievas neatideda šio pasirinkimo amžių pabaigai, bet liepia
rinktis dabar, jau šią akimirką.
Tuo žmonės parodo ir savo požiūrį į Dievą,
į amžinybę, į tikėjimą Meile.
Tamsoje nesimato nieko, net ir ant kalno stovinčio
kryžiaus, joje nereikia nieko slėpti, nieko drovėtis, nieko bijoti. Kiekvienas nedorėlis
neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų,- apie tai kalba
Kristus.
Mes esame kviečiami į šviesą. Tiesa, joje aiškiai matome kryžių ir
jaučiame mūsų pačių pečius spaudžiančią naštą, bet drauge žinome, kad viską atperka
Dievo meilė.