IV Gavėnios sekmadienio Evangelija ir homilija

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve. (Jn 3, 14-21).

MEILĖS ŠVIESA

Tradiciškai Nikodemas vadinamas žmogumi, kuris atėjo pas Jėzų nakčia. Būdamas aukščiausiosios žydų tarybos narys, jis bijojo susikompromituoti, lankydamas aukštuomenei neparankų mokytoją ir bendraudamas su juo, todėl verčiau pasirinko nakties tamsą, pridengiančią visus nepageidautinus poelgius.

Vis dėlto gal būtų teisingiau Nikodemą suprasti, kaip žmogų, besistengiantį iš nakties tamsos išeiti į šviesą, žmogų, kuris visomis jėgomis stengiasi išvysti daugiau šviesos, nes tos, kurią jis turi savyje, aiškiai nebepakanka.

Paprastai šis susitikimas vadinamas Jėzaus pokalbiu su Nikodemu, tačiau iš tiesų jį tokiu sunkoka būtų pavadinti. Gerbiamam žydų tarybos nariui neteko daug kalbėti. Nedrąsiai uždavęs vieną klausimą ir ištaręs: Mes žinome… ir, tikriausiai, tą pat akimirką suvokęs, kad visos žmogiškos žinios bejėgės prieš jam atsiveriančias paslaptis, Nikodemas nutyla, leisdamas kalbėti Jėzui, kuris toliau pasakoja apie nepaprastą, žmogišku protu nesuvokiamą meilę…

Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų…

Dauguma Biblijos tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad šie žodžiai – tai visos Evangelijos pagal Joną centras.

Ko gero, tai dar daugiau. Tai ne tik Jono u˛rašytos Gerosios Naujienos, bet ir viso mūsų tikėjimo centras bei viršūnė.

Mokantis tikėjimo tiesų pirmiausia galvojame apie sąrašą, kuriame išdėstytos visos dogmos bei kiti religijos nuostatai. Tą sąrašą išmokstame atmintinai ir sakome, jog esame pasirengę priimti sakramentus, tačiau iš tiesų svarbiausia yra ne tai.

Krikščionis – tai visų pirma žmogus, kuris tiki, jog Dievas, dovanodamas žmonėms savo Sūnų, tuo parodė pačią didžiausią meilę. Tikinčiu gali vadintis tik tas, kuris tiki meile, kuris tiki, jog Dievas myli pasaulį, myli visus žmones, myli kiekvieną žmogų. Visas žmogaus išganymas priklauso nuo to, ar mes priimame, ar atmetame Kristuje pasireiškusią dievišką meilę.

Drauge šalia šio meilės įvaizdžio iškyla kryžiaus šešėlis… Štai kokiu būdu Kristus parodė savo meilę pasauliui…

Kryžius kalba mums apie nugalėtą ir drauge nugalinčią, pažemintą, bet pašlovintą, išduotą, bet likusią ištikima meilę. Nukryžiuotas Teisusis, nukryžiuota Meilė…

Turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,- kalba Jėzus Nikodemui. Tik būdamas ant kryžiaus, Jėzus tampa savo pasekėjų valdovu, nes Jo “iškėlimas” yra ne viešpatavimo, bet vienintelės tikros galybės pasaulyje – meilės – išraiška.

Taip pat ir kiekvienas tikintysis, žvelgdamas į Kristaus kryžių, jame gali matyti išgelbėjimą, jei tik yra pasirengęs susitikti su Dievo meile, kurią galėtų dalinti kitiems žmonėms.

Iš tiesų momentas, kuomet galima pasirinkti u˛ ar prieš, tampa savotišku apsisprendimu visam gyvenimui, ir todėl Dievas neatideda šio pasirinkimo amžių pabaigai, bet liepia rinktis dabar, jau šią akimirką.

Tuo žmonės parodo ir savo požiūrį į Dievą, į amžinybę, į tikėjimą Meile.

Tamsoje nesimato nieko, net ir ant kalno stovinčio kryžiaus, joje nereikia nieko slėpti, nieko drovėtis, nieko bijoti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų,- apie tai kalba Kristus.

Mes esame kviečiami į šviesą. Tiesa, joje aiškiai matome kryžių ir jaučiame mūsų pačių pečius spaudžiančią naštą, bet drauge žinome, kad viską atperka Dievo meilė.

Kas myli tiesą, eina į šviesą…

(Mons. Adolfas Grušas)