Argentinos vyskupų pareiškimas karinio perversmo trisdešimtųjų metinių proga

Argentinos vyskupa i paskelbė pareiškimą, skirtą šį penktadienį, kovo 24 dieną, sukankančioms 1976 metų karinio perversmo trisdešimtosioms metinėms.

Tauta atmintyje saugo daugybę praeities įvykių,- rašo vyskupai. Kai kurie jų šventiškai minimi kaip vaisingi įvykiai, stiprinantys visuomenės darnų sambūvį. Tačiau negali būti nutylėti ir tie įvykiai, dėl kurių liūdime ir gedime. Negali būti nutylėtas ir 1976 metų kovo 24 dieną įvykdytas pasikėsinimas į demokratinį šalies gyvenimą. Prisimindami šią liūdną datą, minime nesuskaitomus pasikėsinimus į žmogaus gyvybę ir asmens orumą, nesiskaitymą su teisės normomis ir su institucijomis. Prisimindami šią liūdną datą turime išpažinti mūsų klaidas ir iš jų mokytis kurdami mūsų šalies ateitį. Krikščionybė skelbia atleidimo ir gailestingumo dorybes, kurios gali veiksmingai išgryninti ir apvalyti mūsų istorinę atmintį. Tačiau gailestingumas ir atleidimas negali būti painiojami su tiesą ir teisingumą griaunančiu nebaudžiamumu. Idant istorija mums tikrai būtų gyvenimo mokytoja, privalome sąžiningai gerbti įstatymus, mūsų demokratines institucijas statyti ant tvirto tiesos, gyvybės, teisingumo, solidarumo, meilės ir taikos pagrindo.

Dvidešimtojo amžiaus Argentinos istorija buvo labai sudėtinga ir nerami. Nors Lotynų Amerikos tiesiogiai nepalietė II Pasaulinis karas, tačiau nemažai aukų pareikalavo vidaus nestabilumas, perversmai ir diktatūrų valdymas. Paskutinis iš kelių Argentinoje per pastarąjį šimtmetį įvykusių perversmų, prasidėjo 1976 metų kovo 24 dieną. Kariuomenė, siekdama įvesti tvarką neramumų krečiamoje Argentinos visuomenėje, sutramdyti ir ginkluotą marksistų pogrindį, ir niekieno nebaudžiamas antikomunistinės sąjungos gaujas, nuvertė Juano Perono našlės Isabelitos vadovaujamą vyriausybę, kuri tuo kritišku metu jau nesugebėjo kontroliuoti padėties. Vis dėlto, skirtingai negu per kitus perversmus, taip pat skirtingai negu keletą metų anksčiau Čilėje, pats valdžios perėmimas įvyko be kraujo praliejimo, tad iš pradžių nemaža dalis visuomenės perversmą sutiko palankiai. Apie karinės chuntos valdymo aukas pradėta kalbėti vėliau, kai vienas po kito pradėjo dingti be žinios politinės opozicijos atstovai, darbininkų lyderiai, kultūros veikėjai. Susidorojimas su karinio režimo opozicija buvo vykdomas slapta. Kaip vėliau paaiškėjo, per keletą metų dingo be žinios ir niekados neatsirado net apie 30 tūkstančių žmonių. Kai kurie jų buvo nužudyti iškart po suėmimo, kiti mirė neatlaikę kankinimų, dar kiti buvo iš lėktuvų gyvi išmesti į okeaną. Dar ir šiandien daugelio dingusiųjų artimieji nežino koks buvo jų likimas. (jm)