Pirmadienį popiežius susitiko su armėnais katalikais.

Pirmadienį popiežius Benediktas XVI susitiko su Romoje šiomis dienomis vykusio Armėnų katalikų Bažnyčios Sinodo dalyviais – Armėnų katalikų Kilikijos patriarchu Nerses Bedros XIX Tarmouni ir trylika kitų armėnų katalikų vyskupų, o taip pat su grupe armėnų maldininkų, atvykusių iš įvairių pasaulio šalių.

Jau daugiau kaip prieš 1700 metų armėnų tauta savo istoriją susiejo su krikščionybe. Didžiojo armėnų tautos apaštalo šv. Grigaliaus Švietėjo veiklos dėka priėmusi krikštą 301 metais, Armėnija tapo pirmąja pasaulyje krikščioniška valstybe. Dalis armėnų krikščionių aštuonioliktame amžiuje susivienijo su Romos Bažnyčia, buvo sukurtas vienybę su Roma palaikantis, bet savąsias apeigas išlaikęs Armėnų katalikų Kilikijos patriarchatas, kurio sostas dabar yra Beirute, nors senasis Kilikijos miestas yra dabartinės Turkijos teritorijoje. Šiai katalikiškai armėnų bendrijai priklauso nedidelė armėnų tautos dalis. Armėnų katalikų iš viso yra apie 600 tūkstančių. Tuo tarpu tautos dauguma priklauso Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai, nesančiai vienybėje su Romos Bažnyčia, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais užmezgusiai su Popiežiaus sostu labai artimą bendradarbiavimą. Panašiai, kaip Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai priklausantys krikščionys, taip ir armėnai katalikai yra plačiai išsisklaidę po pasaulį. Armėnų bendruomenės nuo seno veikia visuose Artimuosiuose Rytuose, o pastaruoju metu daug armėnų gyvena taip pat įvairiose Europos šalyse ir Amerikoje.

Sveikindamas Armėnų katalikų Bažnyčios Sinodo vyskupus ir grupę piligrimų, popiežius Benediktas XVI pažymėjo, jog armėnai, kurių nemaža dalis gyvena ne Armėnijoje ir net ne savo patriarchato teritorijoje, nuo seno garsėja savo pavyzdingu prisiderinimu prie visuomenių, kuriose yra įsikūrusios armėnų bendruomenės. Garbingai išlaikydami savo tautinį ir religinį tapatumą, kitų tautų akivaizdoje armėnai duoda pavyzdingą ištikimybės Evangelijai liudijimą.

Popiežius taip pat pabrėžė, jog armėnų katalikų bendruomenė, kilusi iš Kilikijos patriarchato, dalijasi su visa armėnų tauta jos ilgaamže istorija, o ypač kančiomis, kurias dėl ištikimybės krikščionių tikėjimui jai teko pakelti tais baisių persekiojimų laikais, kurie istorijoje minimi liūdnu ir iškalbingu „metz yeghern“ – „didžiojo blogio“ vardu.

Pagrindinė armėnų katalikų vyskupams ir į Romą atvykusiems maldininkams sakytos popiežiaus kalbos dalis buvo skirta krikščionių vienybei, o šiuo atveju visų krikščionių vienybei armėnų tautos viduje. Žinome,- sakė popiežius,- kad Bažnyčios, šv. Grigalių Švietėją laikančios savo steigėju, vis dar yra pasidalinusios, nors pastaraisiais dešimtmečiais buvo gana sėkmingai pradėtas dialogas, kuriuo siekiama grįžti prie bendrų šaknų. Raginu ir toliau drąsiai eiti šiuo atrastos brolybės ir bendradarbiavimo keliu, o taip pat ieškoti vis naujų kelių, vedančių į vienybės atkūrimą. Ir nors praeities įvykiai nulėmė susiskaldymą, dabar Dievo Apvaizda tepadeda sulaukti tos dienos, kai visi Armėnijos krikščionys ir jų bendruomenių vadovai galės atkurti vienybę su Romos vyskupu. Svarbus ženklas, liudijantis apie vienybės troškimą, buvo krikščionybės Armėnijoje įvedimo 1700 metų sukakties iškilmės, kuriose dalyvavo mano pirmtakas popiežius Jonas Paulius II. Privalome tikėtis ir melstis, kad Viešpaties meilė pasaulyje keliaujančiai jo Bažnyčiai nulems, idant išsipildytų jo paties troškimas „ut unum sint“, kad visi jo mokiniai būtų viena. Dėl to mes visi privalome būti klusniais Kristaus – Kelio, Tiesos ir Gyvenimo įrankiais. Tepadeda jis mums visomis jėgomis darbuotis, kad kuo greičiau būtų viena kaimenė ir vienas ganytojas. (jm)