II Gavėnios sekmadienis

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

Besileidži ant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. Jie gerai įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti iš numirusių“. (Mk 9, 2–10)

ŠVIESOS DOVANA

Pastatykime tris palapines,- sako Petras.

Iš tiesų tai nuoširdaus žmogaus noras. Juk mes visi, kai jaučiamės maloniai ir p a togiai, norėtume, kad tokia būsena tęstųsi kaip galima ilgiau.

Tikriausiai, kaip dėl tokios priežasties kiek anksčiau apaštalas įtikinėjo Išganytoją, kad šiam neverta eiti į Jeruzalę, nes ten gresia pavojus būti suimtam.

Ne visuomet žmonės įstengia suvokti Dievo kelius . Jiems lengviau pastatyti pala pines, negu patikėti, jog Dievui reikia kryžiaus.

Petrui irgi nepavyko tinkamai suprasti matyto regėjimo. Jo nuomone, tai buvo signalas poilsiui, nors iš tiesų tai buvo paraginimas leistis į pačią svarbiausią kelionę.

Neturėt ume piktintis, jog, aprašydamas visa tai, evangelistas pastebi: Jis nesižino jo, ką sakąs. Tai nėra pastangos pažeminti Petrą, bet vien tik priminimas, kaip dažnai žmogus nuklysta nuo Dievo planų: kartais dėl to, jog yra persigandęs , kaip apaštalai ant Tabo ro viršūnės, o dar dažniau todėl, kad atsisako suprasti tai, kas nesuderinama su jo paties planais.

Iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!”

Šis iš dangaus sklindantis balsas yra viso pasakojimo aukščiausias taškas. Šalia panašaus apsireiškimo Kristaus krikšto metu, kuomet tik buvo pabrėžtas Jėzaus dievi š kumas, dabar pasigirsta kitas įsakymas: “Klausykite!”

Dievas asmeniškai paliudija mokiniams: Jėzus, Jo mylimasi Sūnus, yra pranašas, kurio privaloma klausyti. Būtina rimtai įsiklausyti į Jo žodžius ne vien tuomet, kai Jis kalba apie meilę ir atleidimą, bet ir tada, kai prabyla apie kančią. Mokiniai privalo sekti Viešpatį keliu, per kryžių vedančiu į garbę.

Manyčiau, jog kaip tik tą akimirką Petras suprato, kokios beprasmiškos buvo jo pastangos atkalbėti Jėzų nuo kelionės į Jeruzalę…

Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų …

Apaštalai žvalgėsi, tikriausiai tikėdamiesi pamatyti dar kažką didingo ir nuost a baus, bet pamatė tik Jėzų, jau nebegaubiamą spindesio, tokį pat, kaip ir visada. Prieš jų akis tik trumpam buvo nuslydęs Jėzaus dieviškumą dengęs šydas.

Tenka leistis žemyn… Tai, ko gero, sunkiau, nei kopti į viršų, nes jau nebėra ko tikėtis, išskyrus dulkėtus Palestinos kelius. Apaštalų kelionė su Jėzumi tęsiasi, tačiau nuo tos ak i mirkos ją nušvies ant kalno regėta šviesa. Ji sklaidys apaštalų aklumą, padės jiems vis geriau ir geriau suvokti Jėzaus paslaptį.

Atrodytų, niekas nepasikeis, ir skausminga tikrovė niekur neišnyks, tik darysis dar aiškesnė, tačiau jau niekas ir niekuomet iš mokinių nebeatims tos nuostabios šviesos.

Nuo tada žmonės ir siekia tos šviesos… Tiesa, jie dažniau nori, kad viskas būtų pagal jų pageidavimus, jiems sunku suprasti, jog šviesa nušvinta, tik susidūrus su auka ir kanč ia ir labai dažnai skundžiasi, kad Dievas jiems gaili šviesos.

Tikiu, kad ateinančiame pasaulyje Dievo šviesos bus tiek, kad nė vienas nepajė g sime to aprėpti…

Tačiau ar negali būti, jog suvokimas, kad esame tamsoje, jau yra pirmasis šviesos spindulėlis?…
(m ons. Adolfas Grušas)