Religinis ugdymas – islamo tikybos pamokos Italijos mokyklose?

Kovo 9 – 11 dienomis Romoje vyksta studijų ir diskusijų susitikimas, kurio tema yra „Taikos keliai“. Jame dalyvauja reikšmingos religinio, politinio, filosofinio ir ekonominio pasaulio figūros. Susitikimo dalyviu tikslas yra apsvarstyti ir išryškinti, kaip taika ir taikos galimybės yra suvokiamos religinėje, politinėje, filosofinėje ir ekonominėje sferose.

Ypatingą Italijos spaudos susidomėjimą sukėlė kardinolo Renato Martino, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininko, spontaniškas atsakymas į klausimą apie prieš keletą dienų Islamiškų bendruomenių Italijoje sąjungos valdžiai pateiktą projektą dėl Korano dėstymo Italijos mokyklose. Kardinolas atsakė: „Kodėl gi ne? Jei mokykloje yra, tarkime, 100 musulmonų vaikų, nematau priežasčių, dėl kurių nebūtų galima rengti jiems skirtų tikybos pamokų“.

Kardinolas Martino paaiškino savo poziciją. Pasak jo, viena vertus, Europa ir Italija jau pasiekė atitinkamą demokratijos ir pagarbos žmonėms su kitokiu religiniu ir kultūriniu identitetu lygį. Kita vertus, paprasčiausiai teisinga gerbti musulmonus krikščioniškoje šalyje, jei norime, kad krikščionys būtų gerbiami musulmoniškame krašte.

Grįždamas prie taikos temos, kardinolas Martino išreiškė tvirtą įsitikinimą, kad vienintelis tinkamas kelias religijų santykiuose yra dialogas ir pagarba religinei laisvei. Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas teigė, jog reikia vengti tiek pasaulietinio, tiek religinio fundamentalizmo. Pasaulietinis fundamentalizmas siekia visiškai išstumti religiją iš viešosios erdvės, paversdamas ją tik privačiu ir visiškai individualiu faktu. Religinis fundamentalizmas, atvirkščiai, siekia visiškai užpildyti viešąją erdvę. Ir vienas, ir kitas fundamentalizmas negerbia religinės laisvės principo bei prisideda prie įtampų visuomenėje stiprinimo.

Reakcijos Italijoje į kardinolo Martino išreikštą poziciją buvo labai skirtingos. Vieni musulmonų lyderiai pasveikino tokį parodytą atvirumą, kiti pasisakė prieš jo mintis. Politinio pasaulio reakcijos taip pat buvo įvairios: vieni teigė, jog iš principo bet koks religinis ugdymas pažeidžia valstybės pasaulietiškumą, antri pritarė kardinolo Martino nuomonei, o treti teigė, jog religinio ugdymo pamokos tūrėtų tapti neutraliomis religijos istorijos pamokomis.

Primename, kad Lietuvoje valstybės ir religijų santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnis. Pagal jį, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau Lietuvos valstybė pripažįsta Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Bažnyčias ir religines organizacijas, kaip ir tas, kurios turi atramos Lietuvos visuomenėje, su sąlyga, kad jų mokymas neprieštarauja įstatymams ir dorai. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, savo ruožtu, numato, kad tėvų pageidavimu valstybinėse švietimo įstaigose gali būti dėstoma tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų tikyba, suderinus mokymo programas su Švietimo ir mokslo ministerija ir užtikrinus mokytojų kvalifikaciją. Šiuo metu Lietuvos valstybė pripažįsta devynias tradicines religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. (rk)