Tikėjimo savaitė Palerme

Italijos Bažnyčia ruošiasi IV nacionaliniam suvažiavimui, kuris vyks ateinantį spalį Veronos mieste. I toks suvažiavimas vyko 1976 Romoje, II – 1985 Lorete, o III Italijos Bažnyčios nacionalinis suvažiavimas vyko Sicilijos sostinėje Palerme.

Kovo 6 - 11 dienomis Palermo miesto pagrindinėje katedroje vykstanti tradicinė Tikėjimo savaitė šiais metais taipogi yra skirta šiam suvažiavimui pasirengti. Tikėjimo savaitės tema yra ta pati, kaip ir IV nacionalinio suvažiavimo: „Prisikėlusio Kristaus liudytojai – pasaulio viltis, pradedant nuo šeimų“. Ši tema atspindi nuolatinę būtinybę skelbti Evangeliją besikeičiančiame pasaulyje. Joje yra sulietos keturios pamatinės temos: prisikėlęs ir tarp mūsų gyvenantis Kristaus asmuo; pasaulis ir jo konkretūs socialiniai bei kultūriniai pokyčiai; to paties pasaulio lūkesčiai ir galiausiai krikščionių, ypač pasauliečių, pareiga skelbti Prisikėlusįjį, galintį pakeisti tiek jų, tiek kitų gyvenimus.

Kyla konkretūs ir pamatiniai klausimai: kaip Evangelija veikia tikinčiųjų gyvenimuose? Kaip Jėzus gali atnaujinti žmonių gyvenimus jų kasdienybėje? Koks krikščioniškas gyvenimo būdas įmanomas šiame konkrečiame istoriniame periode? Kokia yra ar turi būti tikinčiojo tapatybė mūsų taip greitai besikeičiančiame ir tokiame sudėtingame laikmetyje, kuriame netgi paties „žmogaus“ antropologinė samprata patiria tokius greitus ir radikalius pokyčius, kad daug žmonių jaučia skausmingą šaknų ir identiteto praradimą.

Pasak Tikėjimo savaitės organizatorių, į šiuos klausimus atsakymo reikia ieškoti jau dabar tam, kad, viena vertus, dabar gyvenantys krikščionys galėtų įtikinamai liudyti savo tikėjimą, kita vertus, atsakymų ieškojimas kloja vilties pamatus ateičiai.

Pirmąją paskaitą pirmadienio vakare skaitė Milano arkivyskupas kardinolas Dionigi Tettamanzi, kuris taip pat yra IV Italijos Bažnyčios nacionalinį suvažiavimą ruošiančio komiteto pirmininkas. Pasak jo, kiekvienas krikščionis, norėdamas sutikti Jėzų, leidžiasi į piligriminę tikėjimo kelionę. Ši kelionė yra daugiaplanė, joje galima išskirti misijos, kultūrinį ir dvasingumo aspektus, kurie yra svarbūs tiek šeimai, tiek Bažnyčiai, tiek visuomenei. Kardinolas Tettamanzi ypač daug dėmesio skyrė misionieriškumui. Misionieriškumas ir pasiuntinybė yra pačioje tikėjimo ir Bažnyčios prigimtyje. Pats Jėzus savo mokiniams sakė: " Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu" (Jn 20,21). Krikščioniui būti pasiųstu, būti misionieriumi – yra liudyti savo tikėjimą. Bet tam, kad liudijimas nebūtų paviršutiniškas ir abstraktus, tikėjimas turi būti iš tiesu žmogaus išgyvenamas, stengiantis mylėti taip, kaip Viešpats mus mylėjo. (rk)