Pirmojo Gavėnios sekmadienio Evaneglija ir homilija

Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 12-15).

KELIAS, KURIO NĖRA

Kuomet Šventajame Rašte kalbama apie dykumą, šis įvaizdis suvokiamas dvejopai: tai vieta, kur patiriamas Dievo artumas ir išmėginimų vieta, kuomet atskleidžiama visa, kas yra žmogaus širdyje.

Evangelistas Morkus daugiau dėmesio kreipia į antrąją reikšmę, nors neapleid˛ia ir pirmosios, rašydamas apie angelus, kurie Jėzui tarnavo dykumoje.

Vis dėlto mums duodama aiški pamoka. Jėzaus gundymas – tai priminimas tikintiesiems, jog kiekvienas žmogus privalo savo viduje grumtis su jėgomis, galinčiomis jį atitraukti nuo savo, kaip Dievo vaiko, pašaukimo.

Mes galime atkurti pirminę harmoniją su Dievu tik tuo atveju, jei esame pasirengę kovoti su savo sielos priešu. Evangelijoje pateikiamas dykumos ir toliau sekusių gundymų aprašymas pašalina bet kokią galimybę idiliškai vaizduoti krikščionišką gyvenimą. Bet kokia dvasinė patirtis savyje turi kažką “laukinio” ir negali būti nusakoma vien švelniais ir giliaminčiais atodūsiais, ir jei krikščionis leidžiasi užliūliuojamas tokių ilgesingų vizijų, tikrai galima sakyti, kad jį iš tokio miego pažadins ne angelai, bet liūto riaumojimas, tik tokiu atveju bus labai sunku priprasti prie šiurkščios ir rūsčios tikrovės.

Vis tiktai didžiausia pagunda yra pagundų nebuvimas. Pati tragiškiausia akimirka tikinčiojo gyvenime ateina ne tuomet, kai tenka susidurti su pagundomis, bet tuomet, kai patys pradedami galvoti, jog esame laisvi nuo bet kokių pagundų.

Jei Dievas mūsų nebemėgina, pats laikas susimąstyti, ar dar ko nors esame verti…

Jei velnias yra toli nuo mūsų, yra priežasčių bijoti, jog ir mes esame tolokai nuo Dievo…

Tai didžiausia pagunda: manyti, jog galime pasirinkti kitokį kelią, savo kelią, kuris įtiktų visiems, kuriuo eidami sugebėtume pasinaudoti ir pasaulio malonumais, ir pernelyg neįžeistume Dievo. Tiesa, toks kelias visuomet aplenks Golgotos kalną ir, juo eidami, tikriausiai drovėsimės pakelti akis į kryžių…

Pradėta gavėnios atgaila mums sako, jog tokio kelio nėra. Vienintelis Kristaus sekėjui tinkamas kelias yra tas, kurį mums nužymėjo kraujuojančių Išganytojo kojų pėdsakai. Tas kelias veda prie kryžiaus…

Neįmanoma nužymėti kelio, kuris išsitektų tarp dviejų kelių: vieno, kurį parodė pats Dievas ir kito, kurį siūlo gundytojas. Mėginant tai padaryti, trečiasis kelias visuomet bus labai vingiuotas, priklausantis nuo situacijos, kurioje atsidūrėme, kartais paliesdamas Viešpaties pėdsakus, o kartais nukrypdamas į pagundų kelią, kuomet Dievo valia atrodo pernelyg sunki. Vieni vingiai, ir vargšė, besiblaškanti siela…

Deja, trečio kelio iš tiesų nėra. Yra du keliai, tarp kurių privalome rinktis, ir tarp jų nėra vietos manevrams.

Jei esame sąžiningi ir nuoseklūs, jei nenorime apgaudinėti patys savęs, turime pripa˛inti, tikrasis kelias visuomet yra sunkesnis.

Drauge, kaip nėra kito kelio, taip nėra ir paskutinio gundymo. Kristų šėtonas gundė ne vien tik Jo viešosios veiklos pradžioje, bet sugrįžo tada, kai Išganytojui teko rinktis kryžių ir kančią vardan viso pasaulio.

Mes irgi, nugalėję pagundą, visuomet turime žinoti, jog tai dar ne paskutinė pagunda, bet, eidami Viešpaties, įveikusio blogį, keliu, drąsiai pasitiksime kitą.

Ir nugalėsime…

(mons. Adolfas Grušas)