Pristatytos "Čigonų sielovados gairės".

Antradienio rytą Vatikano spaudos salėje vykusios spaudos konferencijos metu buvo pristatytos Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos parengtos „Čigonų sielovados gairės“. Tarybos pirmininkas kardinolas Stephen Fumio Hamao pristatyme dalyvavusius žurnalistus supažindino su šio dokumento geneze ir bendru bažnytiniu kontekstu, subrandinusiu sprendimą parengti specialias čigonų sielovados gaires, o tarybos sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto supažindino su paties dokumento turiniu.

Kardinolas Hamao sakė, jog pirmą kartą Čigonų sielovados gairių rengimo klausimas buvo iškeltas 1999 metais vykusios Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos plenarinės asamblėjos metu. 2001 metais buvo sudaryta speciali darbo grupė. Labai naudingas šiam tikslui buvo 2003 metais Budapešte vykęs Pasaulinis Čigonų sielovados kongresas, pakoregavęs ir patikslinęs kai kuriuos jau pradėto dokumento rengimo darbo teologinius ir eklezinius aspektus. Vis dėlto,- pabrėžė kardinolas Hamao,- čigonų, kaip specifinės etninės ir kultūrinės grupės, sielovados istorija siekia gerokai tolimesnius laikus, negu vien šio dokumento genezės kontekstas. Specifine Čigonų sielovada kai kurių Europos šalių Bažnyčios – Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos – pradėjo rūpintis jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje, o 1965 metais surengta didžioji čigonų piligriminė kelionė į Romą lėmė, kad Vatikane, prie Vyskupų kongregacijos buvo įkurta speciali čigonų sielovadai skirta žinyba. Vėliau popiežius Paulius VI šią žinybą integravo į Migracijos ir Turizmo komisiją, o popiežius Jonas Paulius II 1988 metais paskelbta apaštališkąja konstitucija „Pastor Bonus“ reformuodamas Romos Kuriją, čigonų sielovados koordinavimą perdavė naujai įkurtai Popiežiškajai migrantų ir keleivių sielovados tarybai.

Kodėl reikia atskirų gairių čigonų sielovadai? Atsakydamas į šį klausimą, kardinolas Hamao visų pirma pristatė pačios čigonų etninės grupės gyvenimo specifiką. Ši etninė grupė, kilusi greičiausiai iš Šiaurės – Vakarų Indijos, skirtingai negu kitos tautos, neperėjo nuo klajokliško prie sėslaus gyvenimo būdo, nusisiejo su konkrečia teritorija, nesuformavo tautos, įprastine prasme. Šiandien Europoje gyvena apie 15 milijonų čigonų. Įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai: vienur romais, kitur – sintais, dar kitur – manušais, jenišais, dar kitur – žitanais. Ne visiems čigonams šiandien būdingas klajokliškas gyvenimo būdas, nes ypač paskutiniaisiais dešimtmečiais dalis buvo priversta arba pati pasirinko sėslų arba pusiau sėslų gyvenimą. Pastaruoju metu, taip pat pastebimai padidėjo čigonų socialinės integracijos, švietimo, kultūrinės veiklos, dalyvavimo vietinėse savivaldose, o taip pat politinės veiklos mastai. Taip pat ir sielovados srityje pastaruoju metu pasiekta nemenka pažanga. Vietinės Bažnyčios atidžiau rūpinasi specifine čigonų sielovada, atsirado iš pačių čigonų kilusių kunigų, kurie savo ruožtu, vadovauja gentainių sielovadai. Svarbus įvykis buvo pirmojo čigono – Ceferino Jimenezo beatifikacija 1997 metais. Kaip kitados yra pasakęs popiežius Jonas Paulius II, tam tikra prasme visi tikintieji yra klajokliai, yra keliaujančios Dievo tautos nariai, kiekvienas žmogus yra „homo viator“, yra žemės keleivis, o tą keleivio būseną labai akivaizdžiai išreiškia čigonų gyvenimo būdas. Kardinolas Hamao taip pat paminėjo 2000 metų jubiliejaus atgailos dieną, kuomet greta kitų praeitų amžių krikščionių klaidų ir nuodėmių, buvo paminėta ir neapykanta, įtarumas, priešiškumas silpnesnėms visuomenės narių grupėms, tarp jų ir čigonams.

Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto, tęsdamas Čigonų sielovados gairių pristatymą, sakė, kad šiuo nauju dokumentu siekiama ir suintensyvinti čigonų sielovadą, ir prisidėti prie jų humaniškos pažangos, prie čigonų teisių gynimo. Pastaruoju metu nemažai nuveikta šioje srityje, tačiau kartu konstatuojama, jog vadinamoji išorinė sielovada, deramai neatsižvelgiant į čigonų kultūros ir gyvenimo būdo specifiką, negali duoti laukiamų rezultatų. Arkivyskupas Marchetto pabrėžė, jog krikščionybės skelbimas čigonų kultūros kontekste, panašiai kaip ir kitose Bažnyčios vykdomo Evangelijos inkultūravimo srityse, turi vykti dviem kryptimis. Viena vertus, krikščionybė savo formomis prisiderina prie kultūros konteksto, prie specifinių sąlygų, tačiau tuo pat metu keičiasi ir Evangeliją priimanti kultūra. Būtent dėl tokios sąveikos, dėl šio proceso veikimo dviejų krypčių, reikalingos aiškios gairės, kad prisiderinant prie kultūros reikalavimų nenukentėtų krikščionybės turinys ir kad kartu, krikščionybė darytų pozityvų poveikį ją priimančiai kultūrai. Arkivyskupas Marchetto pateikė vieną konkretų pavyzdį: didžiulę reikšmę, kurią čigonai teikia šeimai. Viena vertus, šeimos vieta čigonų papročiuose yra labai svarbus sąlyčio su krikščionybe taškas, tačiau krikščionybei nepriimtinas su šeima susijęs klaniškumas, nesantaika tarp šeimų, šeimos vertybės kėlimas aukščiau kitų privalomų vertybių. Būtent čia savaime pozityvią šeimos vertybę gali dar labiau išgryninti Evangelijos šviesa.

Greta šių Evangelijos inkultūravimą liečiančių aspektų, labai svarbu iš pačių čigonų ugdyti naujus sielovados darbininkus, nes niekas kitas už juos geriau neišmano savo gentainių papročių ir jiems svarbiausių vertybių. Nemažiau svarbus ir socialinis Bažnyčios veikimas čigonų labui. Žinoma, ne Bažnyčios uždavinys kovoti su socialinėmis negerovėmis, skurdu ar diskriminacijos atvejais. Tačiau Bažnyčia privalo kelti aikštėn visas neteisingumo formas ir reikalauti, kad jų šalinimų efektyviai pasirūpintų tie, kas privalo tai daryti. Galiausiai dokumentas paliečia taip pat sektų plitimo ir religinio reliatyvizmo problemą, kuri, kaip visas visuomenes, liečia ir čigonų bendruomenes. Tvirtas tikėjimas, solidžios moralinės vertybės, teisingas savo priklausymo bažnytinei bendrijai supratimas labiausiai saugo ir nuo naujų neracionalaus religingumo formų, ir nuo visiško abejingumo savo dvasinei tapatybei. (jm)