Bosnijos ir Hercegovinos vyskupų vizitas Ad Limina Vatikane
Vasario 23 – 28 dienomis popiežius Benediktas XVI priims su vizitu Ad Limina atvykusius
Bosnijos ir Hercegovinos vyskupus. Toks vizitas yra privalomas kiekvienos šalies vyskupams
kas penkerius metus ir jo metu popiežius su vyskupais aptaria kiekvienos šalies specifines
problemas.
Priminsime, kad nedidelė Bosnijos-Hercegovinos respublika tokia,
kokia ji yra šiandien atsirado neseniai, 1991 metais Bosnijai ir Hercegovinai atsiskyrus
nuo Jugoslavijos. Deja, netrukus po nepriklausomybės paskelbimo šią nedidelę šalį
nusiaubė 4 metus trukęs pilietinis karas tarp trijų etninių – religinių grupių: tradiciškai
katalikų kroatų, ortodoksų serbų ir musulmonų bosnių. Nors tai nebuvo religinis karas,
vykęs dėl religinių priežasčių, tačiau religija buvo vienas iš konfliktuojančių grupių
identiteto elementų.
1995 metų lapkričio 21 dieną kariaujančios pusės, įsikišus
Jungtinių Tautų Organizacijai ir NATO, Jungtinių Amerikos Valstijų karinėje bazėje
Daytone pasirašė taikos sutartį, kuri taip ir vadinama – „Daytono susitarimai“. Ji
nustatė federacinius šalies valdymo ir etninių grupių sugyvenimo principus. Manoma,
kad karas nusinešė apie 300 000 gyvybių, beveik 2 milijonams žmonių teko pabėgėlių
lemtis.
Religiniu požiūriu 43% iš 4 milijonų Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų
yra musulmonai sunitai, 30% ortodoksai ir kiek daugiau nei 11%, apie 460 tūkstančių
žmonių, yra katalikai. Katalikų Bažnyčiai regione amžių bėgyje teko pakelti daug išbandymų.
Pirmajame tūkstantmetyje ji kentėjo nuo barbarų antplūdžių, viduramžiais jos ryšiai
su didesniais krikščioniškais centrais buvo riboti ir tai vėliau įtakojo vidinius
susiskaldymus, nuo 15 amžiaus pabaigos prasidėjo 4 amžius trukęs turkų valdymas, kurio
metu krikščionių skaičius, nepaisant tam tikros turkų rodytos tolerancijos, dėl emigracijos
ar atsivertimų į islamą stipriai sumažėjo. Kai 19 amžiaus pabaigoje regiono valdymą
iš nusilpusios turkų imperijos perėmė katalikiška Austrija, susidarė sąlygos atgaivinti
Bažnyčios gyvenimą. Po I pasaulinio karo regioną įtraukus į labiau ortodoksiškos Jugoslavijos
sudėtį, o po II pasaulinio karo įsivyravus socialistiniam režimui, nepaisant 1966
metais tarp Jugoslavijos vyriausybės ir Šventojo Sosto pasirašytos sutarties, katalikų
Bažnyčios gyvenimas buvo stipriai suvaržytas.
Mūsų laikais padėtis ne ką pagerėjo.
Per pilietinį karą vietinė katalikų Bažnyčia ypač nukentėjo keletui šimtų tūkstančių
katalikų palikus savo namus. Karo metu taip pat buvo patirta daugybė materialinių
nuostolių, sugriauta ar apgadinta šimtai bažnyčių, parapijos namų, vienuolynų, Bažnyčiai
priklausančių namų. Buvo nušauti 9 kunigai. Kita vertus, Bosnijos ir Hercegovinos
vyskupai ne kartą paskelbė, kad prieš 10 metų pasirašyti Daytono susitarimai keistini,
nes yra nepalankūs katalikų kroatų mažumai, ji diskriminuojama, jos mažėjimo ir silpnėjimo
sąskaita auga kitos etninės – religinės grupės. (rk)