VII eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Po kelių dienų, kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose, ir tiek daug prisirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį. Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotam: 'Tau atleidžiamos nuodėmės', ar liepti: 'Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok'? Bet, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, –sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“ Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“. (Mk 2, 1-12)


*
NUODĖMINGA DORYBĖ

Rašto aiškintojai labiausiai piktinosi tuo, kad Jėzus, prieš pagydydamas paralyžiuotąjį, ištarė žodžius: Tavo nuodėmės tau atleistos.

Šiais laikais tikriausiai niekas ir nevertintų tokios galios. Dabar visuomenė sėkmingai pamiršo pačią nuodėmės sąvoką, todėl ir įsivaizduoja, kad jau nebėra ko žmogui atleisti.

Buvo laikai, kai liga neteisingai buvo laikoma nuodėmės pasekme. Dabar yra nemaža tikrų ir apsišaukusių gydytojų, kurie mano, jog nuodėmė yra ne ligos priežastis, o pasekmė. Jų nuomone, jei žmogus laiko save nusidėjėliu, tai reiškia, jog jo kūnas, o ypač, jo smegenys yra nesveiki. Visuotinai pripažįstama, jog normalus, civilizuotas ir turintis minimalią kultūrą žmogus negali vadinti savęs “nusidėjėliu”, o jei tai daro, iškrenta iš tos vadinamos “padorios” visuomenės.

Ko gero, tikinčiam žmogui reiktų laikytis kiek nuošaliau nuo tokių “gydytojų”, kurie mano, jog ligą galima įveikti, ją nuslepiant…

Žmogui bloga, jis jaučiasi nepatenkintas, viduje kažkas slegia širdį, jis nebesugeba žvelgti tolyn, valia nusilpsta, nebesinori nieko veikti, o jam patariama: “Tai tik tavo įsivaizdavimai, nekreipk dėmesio, saugok sveikatą…”

Kitaip būtų galima pasakyti: “Stenkis jaustis gerai ir visas blogis praeis”…

Kuomet žmogus jaučiasi negerai, tenka, norint ar nenorint, imtis rimto gydymo.

Tenka atsiriboti nuo visų patarėjų, tikinančių, jog viskas yra gerai, nepasitikėti tais, kurie nenori ar nesugeba nustatyti tikrosios priežasties, dėl kurios jautiesi blogai ar… gerai, kas iš tikrųjų yra dar didesnė blogybė, nes byloja apie sąžinės nejautrumą.

Norėdamas pasveikti, toks žmogus privalo leisti, kad į jo sielą pažvelgtų kitas žvilgsnis, būtent Jėzaus žvilgsnis, leisdamas suvokti visas gyvenimo kliūtis, leisdamas suprasti, jog dvasinis žmogaus veidas yra nešvarus.

Viešpats Jėzus, norėdamas išgydyti žmogų nuo blogio pirmiausia nori, kad blogis būtų pavadintas blogiu. Galbūt, šių laikų raštų aiškintojai tai ir pavadintų “piktžodžiavimu”, įžeidžiančių šiuolaikinio žmogaus klausą, tačiau iš tiesų tai būtų žodžiai, leidžiantys išsivaduoti nuo viso, kas yra netikra ir negarbinga.

Galbūt tokiu atveju, suklupęs prie klausyklos ir save nusidėjėliu pavadinęs žmogus išgirs Išganytojo balsą: “Tau atleidžiamos tavo dorybės”…

Gali būti, jog tikroji šiuolaikinio žmogaus nuodėmė yra jo tikros ar įsivaizduojamos dorybės, neleidžiančios įžvelgti slaptų blogybių.

Dabar yra labai daug dorybių, kurios iš tiesų neturi jokios vertės. Žinoma, tai daugiau įsivaizduotos dorybės, tačiau jų dėka mes jaučiamės esą savo vietoje, netgi geresni už kitus, nesuvokdami, jog tai ir yra pagrindinė klaida. Gi jei tuo grindžiamas religingumas, jis yra apsimestinis, netikras, trukdantis pažvelgti tiesai į akis ir pakirsti blogio šakinis savo sieloje.


Jėzus nori mums atleisti ne tik nuodėmes, bet ir mūsų įsivaizduojamas dorybes, blogį, kurio nepadarome. Ne vienas iš mūsų teisinasi: “Aš niekam nedarau blogo” ir nesupranta, kad didžiausia nuodėmė ir yra manyti, jog pakanka nedaryti blogo, kad galėtum vadintis krikščioniu… (mons. Adolfas Grušas)