Seminaras apie Romos Inkviziciją

Popiežiškajame šv. Tomo Akviniečio universitete vasario 15-18 dienomis vyksta tarptautinis seminaras tema „Dominikonai ir Romos Inkvizicija“. Keturių dienų trukmės susitikime italų ir kitų valstybių istorikai diskutuoja iki pat šiol daug kam jautria – tiek tikintiems, tiek netikintiems – inkvizicijos tema. Pastaroji dažnai yra nudažoma pačiomis juodžiausiomis spalvomis, aplipdoma mitais ir legendomis, taip nebesuvokiant visos realybės ir Inkviziciją sutapatinant tik su fanatiškais „šviesuolių“ kankinimais bei deginimais ant laužų.

Tad istorikų tikslas yra kiek įmanoma objektyviau suvokti Inkvizicijos reiškinį, neišleisti iš akių nė vieno svarbaus faktoriaus. Šioje šviesoje Inkvizicija atsiskleidžia kiek kitaip.

Nors viduramžiais krikščionybė daugelyje dabartinės Vakarų Europos šalių tapo oficialia religija, nuo pat seniausių laikų jos pačios viduje atsirasdavo nuomonių skirtumų įvairiausiais klausimais – tiek doktrininiais, tiek praktiniais. Iškildavo klausimas – ką daryt, jei nuomonių skirtumai nesutaikomi nei teoriškai, nei praktiškai? Šis klausimas ypač paaštrėja atsiminus, kad religija buvo vienas iš visuomeninės tvarkos pagrindų. Dažnai tokie nuomonių skirtumai peržengdavo taikios teologinės diskusijos ribas ir baigdavosi kruvinais susirėmimais, taip paralyžiuojant visą visuomenę. Tad Bažnyčia, remdamasi savo tikėjimo paveldo sergėtojos autoritetu, įsteigė bažnytinių teismų tinklą, kurių ekspertams buvo priskirta kompetencija nustatyti kuri nuomonė yra klaidinga, garantuoti objektyvų tyrimą ir pataisyti klystantį. Tokiu būdu Inkvizicijos teismai turėjo racionaliu juridiniu keliu išspręsti tuos konfliktus, kurie dažnai būdavo sprendžiami savavališkai, persipinant ekonominiams bei politiniams interesams, įsimaišius pavydui ir kerštavimui.
Inkvizitorius privalėjo turėti nemažiau kaip 40 metų, būti teologijos ir kanonų teisės žinovas, pasižymėti nepriekaištingu gyvenimu. Kaltinamajam buvo suteiktos teisės gintis ir paaiškinti savo poziciją, jis galėjo turėti jam padedantį advokatą, savo liudytojus. Savo ruožtu, inkvizitorius privalėjo aiškiai ir argumentuotai nurodyti kaltinamojo klaidas. Visas procesas būdavo protokoluojamas raštu. Net pripažinus kaltinimą teisingu, kaltinamasis tūrėjo vadinamąjį „malonės laiką“ per kurį galėjo pasitaisyti. Kankinimais išgaunamas kaltumo prisipažinimas anaiptol nebuvo pagrindinis ir išskirtinis Inkvizicijos teismų bruožas, mat prievarta išgautas prisipažinimas ir tariamas pasitaisymas nebuvo laikomi tikrais ir nuoširdžiais. Kankinimai buvo daugiau pasaulietinių teismų praktika. Kankinimų sąlygos buvo griežtai nustatytos: kaltinamasis galėjo būti kankinamas keliolika minučių, jų metu nebuvo leidžiama negrįžtamai sužaloti ar nužudyti kaltinamojo, o tik kankinimais išgautas prisipažinimas netūrėjo vertės, jei nebūdavo patvirtinamas dar ir kitais būdais. Kankinimai buvo taikomi ir tada, jei buvo įtariama ar pripažįstama, jog kaltinamasis ne tik klysta bažnytinės doktrinos požiūriu, bet yra nusikaltęs ir pasaulietinės tvarkos požiūriu. Dažnai užmirštama, kad kaltinamieji neretai anaiptol nebūdavo tik paprasčiausiai „kitaip manantys“, bet iš tikro būdavo pavojingi visuomenei. Antai, pietų Prancūzijos Tulūzos mieste 1309-1323 metais vyko 636 inkviziciniai teismo procesai ir tik vienu – jau pripažinto kriminalinio nusikaltėlio - atveju buvo panaudoti kankinimai. Taipogi užmirštama, kad mirties bausmė niekad nebuvo įtraukta į bažnytinę kanonų teisę ir nebuvo vykdoma Bažnyčios. Tačiau pasaulietinė valdžia priskirdavo eretiškai doktrinai nusikaltimo prieš pasaulietinę tvarką ir valdžią statusą ir už tai galėdavo skirti bei įvykdyti net ir mirties bausmę sudeginant ant laužo.

Bet viena yra Inkvizicijos institucijos prasmė ir tikslas, o kita – tiek šios institucijos veiklos priklausomybė nuo ją vykdančių asmenų, tiek šios institucijos evoliucija įvairiuose geografiniuose ir politiniuose kontekstuose. Viena vertus, bažnytinei vadovybei ne kartą teko atšaukti ir griežtai nubausti inkvizitorius už savivaliavimą, už žiaurumą, už neobjektyvų ir nederamą nustatytų pareigų vykdymą, už piniginius sandorius. Neretai inkviziciniai tribunolai būdavo korumpuoti ir tapdavo baisais pavienių asmenų ar grupių interesų realizavimo instrumentais. Kita vertus, reikia skirti Inkviziciją 13 amžiuje nuo Inkvizicijos 17 amžiuje arba ispanų Inkviziciją nuo Romos ar Portugalijos Inkvizicijos. Tai iš tiesų buvo labai skirtingi istoriniai fenomenai ir ant jų negalima užklijuoti tos pačios etiketės. Kiekvienas iš jų buvo skirtingas. Šiandien bandant įvertinti Inkviziciją reikia atsižvelgti į daugelio veiksnių visumą, nebūtų teisinga vertinti naudojant tik dabartinius teisingumo ir žmogaus teisių kriterijus. Bet adekvatus istorinis Inkvizicijos supratimas anaiptol nereiškia, jog Inkvizicija yra pateisinama ir katalikų Bažnyčia tai pripažino Jono Pauliaus II 2000 metais ištartais atsiprašymo žodžiais. Bet kiekvienu atveju galima konstatuoti, kad Inkvizicijos įvaizdis populiariojoje sąmonėje kol kas yra pernelyg tamsus, sutirštintas ir ideologizuotas. (rk)