Popiežių aplankė Libano premjeras.

Ketvirtadienio rytą popiežių Benediktą XVI aplankė Libano vyriausybės vadovas Fouad Siniora. Po privačios Šv. Tėvo audiencijos, Libano premjeras taip pat susitiko su Vatikano Valstybės sekretoriumi kardinolu Angelo Sodano.

Ketvirtadienį paskelbtame Vatikano spaudos salės oficialiame komunikate sakoma, jog Libano vyriausybės vadovas ir jį lydėjusi delegacija šiuo vizitu troško pareikšti libaniečių pagarbą ir dėkingumą popiežiui ir Šv. Sostui už nuolat liudijamą palankumą jų tautai. Pokalbių metu buvo pasikeista nuomonėmis apie Libano politinę situaciją ir bendrai apie padėtį Artimųjų Rytų regione; ypatingai buvo pabrėžtas įsipareigojimas ugdyti žmonėse susitaikinimo ir taikos troškimą, pagarbą žmogaus teisėms ir ypač religijos laisvei. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas krikščionių padėčiai ir jų įnašui į šalies pažangos kūrimą; buvo taip pat prisimintas būtent šiai tematikai skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II didžiojo 2000 metų jubiliejaus išvakarėse paskelbtas apaštališkasis paraginimas „Nauja viltis Libanui“.

Nors jau prieš daugiau kaip dešimti metų pasibaigė du dešimtmečius trukęs pilietinis karas, Libanas vis dar gyvena pokario nestabilumo metą. Apie tai labai akivaizdžiai paliudijo buvusio premjero Rafic Hariri nužudymas prieš metus, 2005 metų vasario 14 dieną. Nors premjero nužudymo kaltininkai nenustatyti, tačiau beveik nieks neabejoja, kad dėl jo mirties yra kalta Sirija, po pilietinio karo faktiškai valdžiusi Libaną ir tik dabar, bent oficialiai, atsisakanti savo tiesioginės įtakos.

Libanas yra viena nedaugelio arabiškų valstybių, kur krikščionys sudaro palyginti didelį gyventojų nuošimtį. Šiuo metu Libane gyvena maždaug trys milijonai žmonių, kurių ketvirtadalis yra krikščionys. Libano krikščionių istorija siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Buvęs biblinių laikų Izraelio kaimynystėje ir artimai susijęs su hebrajiška tradicija, Libanas labai greit tapo ir krikščionių veiklos teritorija. Vėliau visame regione paplitęs islamas krikščionybės nenustelbė. Rimtas pavojus krikščionių likimui ir dviejų tikybų išpažinėjų santykiams buvo iškilęs vykstant karui. Vis dėlto pavyko išvengti visiško susipriešinimo, nes karas buvo kilęs ne dėl religinių skirtumų, bet dėl politinių priežasčių ir dėl kaimyninių valstybių kurstymo. (jm)