Popiežiaus bendroji audiencija

Šio trečiadienio bendroji audiencija buvo padalinta į dvi dalis: pirmoji vyko Šv. Petro bazilikoje, kur popiežius susitiko su 6 tūkstančiais Italijos mokinių ir 1.800 Šventojo Jono brolių kongregacijos piligrimystės į Romą dalyvių; antroji dalis vyko Vatikano Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje, kurioje popiežius susitiko su kitomis maldininkų grupėmis, viso – su 9 tūkstančiais žmonių.

Šv. Jono kongregacijos nariams sakytoje trumpoje kalboje popiežius Benediktas XVI linkėjo, kad ši piligriminė kelionė į Romą būtų jiems vaisingas atsinaujinimo metas, kad stiprėtų uolumas vykdant jiems Bažnyčioje skirtą misiją.

Šventojo Jono kongregacija, paprastai vadinama „joanitais“, neseniai minėjo 30 metų sukaktį nuo įsikūrimo. Būtent trisdešimtmečio proga buvo surengta ir ši kongregacijos narių iš įvairių šalių, kur veikia šios kongregacijos bendruomenės, jų artimųjų ir bičiulių piligrimystė į Romą. Audiencijoje dalyvavo ir šios kongregacijos įkūrėjas tėvas Marie - Dominique Philippe. Tarp trečiadienio bendrosios audiencijos dalyvių buvo ir keletas brolių ir seserų iš Lietuvos, kartu su juos atlydėjusiais artimaisiais. ventojo Jono kongregacijos broliai Lietuvoje įsikūrė prieš 13 metų, o prieš 8 metus buvo įkurta ir moteriškosios šios kongregacijos atšakos – Šventojo Jono seserų bendruomenė.

Po bazilikoje vykusios pirmosios dalies, toliau bendroji audiencija buvo tęsiamas Pauliaus VI audiencijų salėje. Čia popiežius Benediktas XVI skaitė katechezę, kuria buvo užbaigtas ilgas, dar Jono Pauliaus II laikais pradėtas katechetinis ciklas skirtas iš pradžių Valandų liturgijos Rytmetinių, o vėliau - Mišparų psalmėms ir giesmėms. Kadangi Mišparai užbaigiami Mergelės Marijos „Magnificat“ giesme, dėl to ir paskutinė ciklo dalis buvo skirta šiai, evangelisto Luko užrašytai giesmei.

Mano siela lovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso. Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia. Jis itiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuonims per amžius.

Pirmiausia popiežius Benediktas XVI keletą žodžių skyrė šios giesmės vietai panašių kitų biblinių giesmių kontekste. Šioje giesmėje girdime vadinamųjų „anawim“ dvasingumo motyvus, tai yra tų tikinčiųjų, kurie išsižadėdavo turto ir valdžios, kurie nuolankia, nuo išdidumo apvalyta širdimi laukdavo, kad jų sielą užlietų išganingoji Dievo malonė. Visa „Magnificat“ giesmė alsuoja šitokiu nuolankumu.

Toliau, pereidamas prie pačios giesmės teksto analizės, popiežius sakė, kad galima išskirti du pagrindinius momentus – vieną labiau asmenišką, labiau solistinį, ir kitą – labiau susietą su visa bendruomene, labiau chorinį.

Giesmės pradžioje Marija kalba pirmuoju asmeniu: „mano siela šlovina“, „mano dvasia džiaugiasi“, „didžių dalykų man padarė“, „palaiminta mane vadins“. Tai besimeldžiančios sielos giesmė; tai šlovinimas ir padėka už tą malonės gausą, kuri pripildė Mariją, tapusią Viešpaties Motina. Tačiau tai nėra tik subjektyvūs išgyvenimai. Marijai puikiai žino, kad jos gyvenimas yra labai glaudžiai susietas su visa išganymo istorija. Apie tai liudija antroji giesmės dalis, kurioje kalbama jau ne vien apie Marijos išgyvenimus, bet apie Dievo veikimą istorijoje, apie nuo sostų verčiamus galiūnus ir išaukštinamus mažuosius; apie protėviams duotą Dievo pažadą išgelbėti Izraelį.

Ši giesmė dar kartą mums atskiedžia Dievo veikimo istorijoje stilių: jis stoja mažųjų ir silpnųjų pusėn, jis niekada nesusideda su galingaisiais ir išdidžiaisiais. Dievas visuomet yra su savo ištikimųjų mažąja kaimene. Jie gali būti drąsūs ir nebijoti, nes per juos ateina į pasaulį Dievo karalystė. (jm)