VI eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Pas jį atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok! Eik pasirodyk kunigui ir už pagijimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį. (Mk 1, 40 – 45).

DIEVO VALIA

Mūsų krašte dauguma tikinčiųjų nebeturi supratimo, kas yra raupsai. Jiems tai tik žodis iš Biblijos, apibūdinantis kažkokią seniai nugalėtą ligą, nors iš tiesų ir dabar visame pasaulyje priskaičiuojama virš šimto tūkstančių sergančiųjų raupsais.

Tuo tarpu Jėzaus amžininkams raupsai buvo nelaimės simboliu. Šios ligos ištiktas žmogus automatiškai susidurdavo su dviem reiškiniais, kurių, būdamas sveikas, negalėdavo net įsivaizduoti, būtent: su izoliacija ir išankstiniu nusistatymu.

Raupsuotajam nebebuvo leid˛iama gyventi drauge su sveikaisiais. Senasis Testamentas taip rašo apie raupsuotąjį: Jis vilkės suplėšytais rūbais, apnuoginęs galvą ir prisidengęs barzdą eis šaukdamas: “Nešvarus! Nešvarus!”

Rabinų mokyklos atstovai tvirtino, jog ši liga – tai Dievo bausmė, skirta žmogui už jo paties nusikaltimus, nepalikdami sergančiajam jokios galimybės pasiteisinti. Atrodytų, žmogus tampa pavojumi visuomenei, kurią reikia apsaugoti nuo “užkrėsto” žmogaus.

Tai klastingas mechanizmas, kurio dėka nelaimingasis privalėjo įtikinti save – nes tuo buvo įtikėję kiti – kad pats yra dėl to kaltas. Jis vienas kaltas, o visa ta apgailėtina situacija yra Dievo valios išraiška.

Žmogus verčiamas patikėti, kad tai yra teisinga…

Teisinga, kad pasenęs žmogus neberastų vietos šeimoje, turėtų gyventi vienišas ir pamirštas, kad kiti jį laikytų sunkenybe ir kliūtimi, pamirštų, neturėtų jam laiko…

Teisinga, kad senelių prieglaudoje ligonis būtų laikomas daiktu…

Teisinga, kad nuo trukdančio būtų atsiribojama, pasinaudojant visomis įmanomomis priemonėmis…

Teisinga, kad besišaukiantis teisingumo per patenkintųjų keliamą triukšmą negalėtų girdėti nė savo balso…

Tokiai nežmoniškai, vien egoizmo ir veidmainystės padiktuotai logikai, kurią išpažino to meto ir tebeišpažįsta šių laikų fariziejai, pasipriešina Jėzus, kuris nesako raupsuotajam: Teisinga, kad tu priimi savo apgailėtiną situaciją, saugodamas viešąją tvarką ir norėdamas išganyti savo sielą, bet tiesiai taria: Noriu, būk švarus! Jis nesako varguoliui: Būk kantrus, pakelk visa tai, bet leidžia suprasti, jog pats Dievas nenori, kad žmogus būtų šitaip niekinamas.

Todėl suprantama, kodėl pagydytas buvęs raupsuotasis leidosi į kelionę, visur skelbdamas apie savo pagydymą, taip tapdamas vienu pirmųjų Evangelijos skelbėjų. Juk Evangelija – Geroji Naujiena – tai drauge žinia apie tai, kad Dievui tikrai rūpi žmogus.

Tai žinia, kad Dievo valia labai da˛nai yra visai kas kita, negu tai, apie ką aiškinama iš aukštų tribūnų.

Paradoksalu, tačiau Dievo valia yra tai, kad raupsai, neteisingumas, atskyrimas, išankstiniai nusistatymai nebūtų vadinami Dievo valia.

Kad mes neitume per gyvenimą, iš anksto nusprendę, jog vykdome Dievo valią, nes tada labai lengva ją visiškai pamiršti, taip, kad lieka tik mūsų egoizmas… (mons. Adolfas Grušas).