Trečiadienio audiencijoje Šventasis Tėvas prisiminė kun. Andrea Santoro

"Viešpatie priimk šio tylaus ir drąsaus Evangelijos tarno sielą ir padaryk taip, kad jo gyvenimo auka prisidėtų prie tarp - religinio dialogo bei taikos tarp tautų“, - taip trečiadienio bendrosios audiencijos pabaigoje Šventasis Tėvas prisiminė ir meldėsi už sekmadienį Turkijoje nužudytą italą kun. Andrea Santoro, kurio vardą audiencijos dalyviai atsistoję palydėjo neįprastai l abai ilgu plojimu.

Popiežius savo iš anksto paruoštos kalbos pabaigoje pridėjo, kad būtent šiomis dienomis jį pasiekė sausio 31 dieną kun. Andrea Santoro ir jo parapijos krikščionių parašytas laiškas. „Tai jaudinantis meilės, atsidavimo Kristui ir Bažnyčiai liudijimas“, - kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Kartu su šiuo laišku Popiežių pasiekė ir kitas laiškas, parašytas tos pačios parapijos moterų, kuriame atsispingi gyvo tikėjimo ir meilės liudijimas.

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje susirinkusiems 8 tūkstančiams maldininkų popiežius Benediktas XVI komentavo 144 psalmės antrą dalį:

Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, pakelia visus gyvenimo palaužtus.
Visų akys žvelgia į tave su viltimi, – tu duodi jiems peno, kai reikia.
Atveri savo ranką, patenkini kiekvieno gyvūno troškimą.
Visi Viešpaties keliai yra teisūs ir gailestingi visi jo darbai.
Viešpats yra arti kiekvienam, kas jo šaukiasi – visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta.
Tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, – jų šauksmą girdi ir juos ge lbsti.
Viešpats saugo kiekvieną, kas jį myli, bet nedorėlius jis sunaikins.
Teskelbia mano burna Viešpaties šlovę, ir visa, kas gyva, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius!

Pirmoje psalmės dalyje yra išaukštinamas dieviškas gailestingumas, maloningumas, ištikimybė bei gerumas, kurie užlieja visą žmoniją ir paliečia kiekvieną kūrinį. Dabar psalmininkas pabrėžia išskirtinę Viešpaties meilę vargšams ir silpniesiems. Būtent, visų pirma Jis yra tėvas, kuris „prilaiko kiekvieną, kas klumpa“ ir pakelia visus tuos, kurie yra pažeminti. Todėl gyvos būtybės, kaip išalkusios elgetos, žvelgia į Viešpatį, rūpestingą tėvą, kuris duodą reikalingą maistą. Su pasitikėjimu prašančiojo lūpose skamba tikėjimo dievišku teisingumu ir šventumu išpažinimas: „Visi Viešpaties keliai yra teisūs ir gailestingi visi jo darbai“.

Toliau psalmininkas apibūdina, kas yra tikras tikintysis: tai tas, kuris pasitikinčia malda „šaukiasi“ Viešpaties, jo „nuoširdžiai trokšta“ savo gyvenime; tas, kuris „bijo“ savo Dievo, gerbia jo valią ir paklūsta jo žodžiams; tas, kuris jį „myli“.

Psalmė užbaigiama kvietimu šlovinti ir garbinti Viešpatį ir jo vardą, tai yra jo gyvą ir šventą asmenį, kuris veikia ir gelbsti pasaulyje ir istorijoje. Tiksliau, tai kvietimas, kad visa gyvybės dovana paženklinta kūrinija jungtųsi su šlovinančia tikinčiojo malda: „visa, kas gyva, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius!“ Tai lyg amžina giesmė, kylanti į dangų, tai bendruomeninis šventimas Dievo universalios meilės, kuri yra taikos, džiaugsmo ir išgelbėjimo šaltinis. (kl)