V eilinio sekmadienio Evangelija ir homilija

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.

Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29-39).

MALDA, KURI DUODA VISKĄ

Reikia pripažinti, jog evangelistas Morkus meistriškai plėtoja savo pasakojimą, jį išdėstydamas laike ir erdvėje. Šios dienos Evangelijos ištraukoje regime Jėzų, veikiantį sinagogoje, Petro namuose ir prie namų durų. Šios trys Jėzaus stabtelėjimo vietos savotiškai nubrėžia tai, ko žmogus privalo laikytis, tvarkydamas savo gyvenimą. Sinagoga – tai vieta, skirta atiduoti viešą pagarbą Dievui, namai – privatus gyvenimas, o namų durys reiškia išėjimą į viešąją erdvę, į kurią nešame tai, ką savyje sukaupėme, bendraudami su dieviškąja galybe ir išgyvenome savo viduje.

Visa tai galima suvokti, kaip vieną mintį: Morkus į vieną vietą sudeda religinius ir pasaulietinius dalykus, privatų ir viešą gyvenimą, tuo parodydamas, kad Išganytojas priima žmogų, kaip visumą, neišskirdamas vienos ar kitos veiklos srities.

Mes kartais galvojame, jog Dievui pakanka mūsų karštos maldos ir laiko, praleisto bažnyčioje…

Kristaus veikimas neapsiriboja religine plotme, bet siekia toliau, nešdamas palaimą visoms žmogiškojo gyvenimo sritims. Tam reikia įvykdyti tik vieną sąlygą – įsileisti Jį į tą gyvenimą. Kartais atrodo, kad nesugebame to padaryti.

Drauge galima būtų sakyti, jog skaitydami šio sekmadienio Evangelijos ištrauką, mes galime susidaryti vaizdą, kokia turėtų būti tikinčio žmogaus diena. Pakanka įsižiūrėti į Jėzaus gyvenimo dieną. Apie tos dienos pradžią girdėjome praėjusį sekmadienį, kai buvo pasakojama apie Jėzaus atėjimą į sinagogą, kur Jis pagydė piktosios dvasios apsėstą žmogų. Toliau Viešpats moko žmones sinagogoje, pagydo Petro uošvę, vakarėjant išgydo daug ligonių ir galiausiai pasitraukia į nuošalią vietą, kad ten, maldoje, susijungtų dvasia su dangiškuoju Tėvu.

Tai diena, kuri pradedama vieša malda šventovėje ir baigiama individualia malda, susikaupus Dievo artumoje. Ši mintis persmelkia visą Jėzaus mokymą ir Jo darbus.

Tai diena, kurioje yra visko: kovos su piktojo galybe ir kontempliacijos, buvimo su draugais ir veikimo minioje, dėmesio žmogiškam vargui ir dėmesio Dievui. Joje netrūksta nieko, ir ji baigiama, tuo pačiu pradedant kitą dieną, malda nuošalioje vietoje. Tai momentas, jungiantis gyvenimo atkarpas, tai paties laiko pabaiga ir pradžia.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog viskas paremta kontrastais: miestas – dykuma, minia – vienatvė, minia – susitikimas su Dievu ir dykuma, kaip susitikimas su Dievu.

Vis tiktai reikia būti labai atsargiems, kad be reikalo nesupaprastintume savo tikėjimo, kaip kad esame įpratę tai daryti kasdienybėje. Jokia tikrovė negali būti priešpastatoma kitai. Ir malda gali būti veiklos forma, o vienatvė tapti susitikimu ne vien tik su Dievu.

Malda, sudaranti Jėzaus gyvenimo dienos pagrindą, taip pat įgalina mus pasekti Jo pavyzd˛iu, kuomet Jis ištarė mokiniams žodžius: Eikime į kitus miestelius…

Pernelyg dažnai mes malda norime pateisinti savo nejudrumą, nerangumą padėti kitiems. Kur kas geriau būtų maldoje sau atskleisti galimybes padaryti ką nors daugiau ir geriau.

Besimeldžiantis žmogus visuomet atranda kažką daugiau.

Malda reikalinga ne vien tam, kad „būtume geri“ ar „būtume tvirti“. Maldos vertė atsiskleidžia tuomet, kai mes išdrįstame, jos vedami, daryti gera.

Todėl kaip tik tada, kai girdžiu žmones, dejuojančius ir besiskundžiančius, jog pasaulyje jie nebemato nieko gero, į širdį braunasi mintis: O gal jie jau nebemoka melstis?… (Mons. Adolfas Grušas).