Dominikono Bruno Hussar atminimas

Prieš dešimt metų, 1996 metų vasario 8, sulaukęs 85 metų Jeruzalėje mirė dominikonas tėvas Bruno Hussar. Šis išskirtinis asmuo pagarsėjo kaip nepavargstantis krikščionių ir žydų dialogo bei taikos Artimuosiuose Rytuose puoselėtojas.

Jis gimė 1911 metais Egipte, jo tėvas buvo kilęs iš Vengrijos, o motina iš Prancūzijos, abu nepraktikuojantys žydai. Paūgėjęs Kaire lankė itališką gimnaziją, o sulaukęs 18 metų išvyko studijuoti į Paryžių ir po kelerių metų sėkmingai gavo in˛inieriaus diplomą. Atradęs krikščionių tikėjimą ir atsivertęs 1935 metais, būdamas 24, apsikrikštijo. 1945 metais, pasibaigus II pasauliniam karui, kurio metu patyrė antisemitizmo karčias apraiškas, įstojo į dominikonų ordiną, o po penkerių metų buvo įšventintas į kunigus.

Kalbėdamas apie savo identitetą tėvas Hussar sakydavo, jog jaučiasi tikru krikščioniu, tikru žydu ir šiek tiek arabu. Tad neatsitiktinai dominikonų ordino vadovybė jį pasiuntė į Jeruzalę tam, kad kartu su kitais ordino broliais ten atidarytų judaizmo studijų centrą, panašų į islamo studijų centrą Kaire. Laikas vėliau parodė, kad šis sumanymas, kuriam pritarė anaiptol ne visi, subrandino daug vaisių ne tik dominikonų ordinui, bet ir visai Bažnyčiai.

Nuo 1953 metų atvykęs į Izraelį tėvas Hussar atsidūrė daugybės prieštarų draskomoje situacijoje. Šalia pagrindinio žydų ir arabų konflikto, nesuskaičiuojami mažesni konfliktai žymėjo tarpusavio žydų ir krikščionių, arabų musulmonų ir arabų krikščionių, įvairių konfesijų krikščionių ir net pačių žydų su žydais santykius. Tarp tuometinių įvairioms krikščioniškoms Bažnyčioms priklausančių dvasininkų neretai pasitaikydavo nusistatymo prieš dar jauną Izraelio valstybę, žydų religiją ar net atviro antisemitizmo visos žydų tautos atžvilgiu. Pats tėvas Hussar, ilgą laiką priverstas slėpti netgi savo žydišką kilmę, pirmuosius keletą savo gyvenimo Izraelyje ir pusiausvyros tarp įvairių srovių ieškojimų metų pavadino „vaikščiojimu ant kiaušinių, bandant jų nesutraiškyti“. Vis tik jau 1957 metais jam pirmajam buvo oficialiai leista aukoti šventąsias Mišias hebrajų kalba.

Papūtė nauji vėjai, kai 1958 metais popiežiumi buvo išrinktas kardinolas Angelo Roncalli, kuris pasivadino Jonu XXIII. Šiam popiežiui nuo pat pontifikato pradžios parodžius ypatingą atidumą krikščionių ir žydų santykiams, žydų kilmės prancūzas ir garsus istorijos profesorius Jules Isaac paprašė privačios Šventojo Tėvo audiencijos. 20 minučių pokalbis su senu profesoriumi, koncentracijos stovykloje praradusiu savo šeimą ir klausiančiu kaip krikščioniškoje Europoje galėjo įvykti holokaustas, kodėl Bažnyčioje tebesklando kaltinimo ir paniekos žydams nuotaikos, galutinai nulėmė Jono XXIII tvirtą ryžtą įtraukti krikščionių ir žydų santykių klausimą į Vatikano II Susirinkimo programą. Kardinolui Agostino Bea, krikščionių vienybės sekretoriato pirmininkui, buvo patikėtas dokumento, naujai traktuojančio krikščionių – žydų santykius, ruošimas. Po dvejų metų kardinolas Bea Susirinkimo tėvams pristatė pirmąją dokumento redakciją, tapusią Ba˛nyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracijos „Nostra Aetate“ branduoliu. Galutinė dokumento redakcija naujai suformulavo ne tik krikščionių santykių su žydais principus, bet taip pat su kitomis nekrikščioniškomis religijomis, atskirai paminint induizmą, budizmą ir islamą.

Kardinolas Bea, ruošdamas „Nostra Aetate“ deklaracijos paragrafą apie krikščionių – žydų santykius, kreipėsi į tėvą Hussarą ir štai čia pastarasis, iš esmės prisidėdamas prie teksto redakcijos, davė savo indėlį visuotinei Bažnyčiai. Šiandien visuotinai pripažįstama, kad „Nostra Aetate“ deklaracija ženklino Bažnyčios santykių su žydų religijos išpažinėjais lūžio momentą, tapo draugiško krikščionių ir žydų dialogo kertiniu akmeniu. 2005 metų spalio mėnesį minėdamas deklaracijos priėmimo 40 metų sukaktį, popiežius Benediktas XVI pabrėžė jos didžiulį ir vis dar augantį aktualumą.

Tėvas Bruno Hussar taip pat buvo ir kito pagarsėjusio projekto sumanytojas bei įgyvendintojas – „Nevé Shalom“ hebrajų kalba arba „Waat as-Salaam“ arabiškai vadinamo kaimelio, esančio tarp Jeruzalės ir Tel Avivo, įkūrėjas. Tai reiškia „Taikos oazė“. Sugebėjęs įveikti daugybę kliūčių, peržengti įtarumo ir netikėjimo projekto sėkme sienas, tėvas Hussar oficialiai pradėjo daugelio akimis utopinio kaimelio projektą 1972 metais. Iš tikro kaimelis yra žydų ir musulmonų bendruomenė, kurie lygiomis teisėmis kartu gyvena, dirba ir daro sprendimus taip parodydami, jog taikus ir draugiškas skirtingų religijų bei kultūrų sugyvenimas yra įmanomas. Šiandien šis kaimelis yra tapęs tikra „taikos meno mokykla“ – tėvas Hussar buvo tvirtai įsitikinęs, jog taikos galima ir reikia išmokti. Kaimelį aplankė tūkstančiai skirtingoms konfliktų pusėms priklausančių žmonių, jame surengtas ne vienas svarbus susitikimas bei seminaras, čia patirties semtis atvažiuoja kitų nuo etninių, kultūrinių, religinių konfliktų kenčiančių tautų ir valstybių atstovai.

Šiame kaimelyje ilsisi tėvo Bruno Hussaro, mažai kam žinomo, tačiau giliomis pranašiškomis įžvalgomis pasižymėjusio dominikonų brolio, palaikai. (rk)