Penktadienį po pietų buvo pristatytas Vatikano leidyklos ir Romoje veikiančio nepriklausomo
katalikiškojo universiteto LUMSA bendromis pastangomis išleistas garsiojo dvidešimtojo
amžiaus pradžios italų juristo Federico Cammeo knygos „Vatikano Miesto Valstybės juridinė
santvarka“ anastatinis leidimas. Terminas „anastatinis leidimas“ reiškia tokį senų
knygų naujo leidimo būdą, kai anksčiau litografiniu būdu, o šiais laikais naudojant
skaitmenines technologijas, sena knyga išleidšiama identiškos išvaizdos kaip ir jos
pirmykštis originalas. Naujo leidimo pristatyme dalyvavo Vatikano Valstybės sekretorius
kardinolas Angelo Sodano.
Federico Cammeo, žydų kilmės italų juristas, dvidešimtojo
amžiaus pradžioje savo srityje buvo tikra garsenybė. Dėl to būtent jį popiežius Pijus
XI pakvietė sukurti po Laterano sutarčių pasirašymo 1929 metais formaliai sudarytos
Vatikano Miesto Valstybės teisės kodeksus.
Kaip žinoma, Vatikanas yra pati
mažiausia pasaulyje nepriklausoma valstybė, užimanti vos 44 hektarų plotą. Jos suverenumas
remiasi popiežiaus asmens suverenumu. Iki Italijos suvienijimo proceso pabaigos ir
Romos miesto užėmimo 1870 metų rugsėjo 20 dieną, popiežiai savo suvereniąsias teises
vykdė žymiai didesnėje teritorijoje. Bažnytinė valstybė užėmė maždaug ketvirtadalį
dabartinės Italijos teritorijos. Panaikinus popiežiaus valstybę, paties popiežiaus
asmens suverenumas neišnyko, popiežius automatiškai netapo Italijos karaliaus pavaldiniu.
Ir toliau popiežiaus suverenumą pripažino visa tarptautinė bendruomenė, įskaitant
ir teritoriją iš popiežiaus atėmusią Italiją. Dvišaliai Italijos ir Šv. Sosto santykiai
buvo sureguliuoti vadinamosiomis Laterano sutartimis, pasirašytomis 1929 metų vasario
11 dieną. Popiežius atsisakė pretenzijų į anksčiau valdytas žemes, o Italija pripažino
teritorijos, kurioje gyvena popiežius ir kurioje yra pagrindinės katalikų Bažnyčios
centrinės institucijos ekstrateritorialumą. Taip gimė popiežiaus valdomas nedidelis
valstybinis vienetas vadinamas Vatikano Miesto Valstybe.
Popiežiaus Pijaus
XI pakviestas italų teisininkas Federico Cammeo, remdamasis Kanonų Teisės kodeksu,
Italijoje galiojančiais teisės aktais, o taip pat kitose šalyse galiojančių normų
pavyzdžiu, sukūrė Vatikano miesto valstybės kodeksus. Vatikane įsigaliojęs Civilinis
kodeksas buvo sudarytas remiantis 1865 metų Italijos Civiliniu kodeksu; Baudžiamasis
kodeksas – 1889 metų Italijos baudžiamuoju kodeksu; procedūros kodeksas – itališkuoju
1913 metų procedūros kodeksu. Žinoma, itališkieji kodeksai nebuvo besąlygiškai perimti,
bet buvo adaptuoti su žymiomis pataisomis, kurias visų pirma sąlygojo bažnytinio Kanonų
teisės kodekso reikalavimai. 1932 metais užbaigta Vatikano Miesto Valstybės juridinių
normų kodifikacija dalinai galioja iki mūsų dienų. Iš naujo buvo sukurtas tik procedūros
kodeksas, patvirtintas Pijaus XII pontifikato laikais. Kiti kodeksai radikaliai nebuvo
keičiami, o tik buvo įvedamos pataisos, priklausomai nuo besikeičiančių laikų diktuojamų
poreikių. Daugiausia pataisų įvesta popiežiaus Pauliaus VI laikais. Galiausiai, pati
naujausia ir didžiausia Vatikano Miesto Valstybės juridinės sistemos modifikacija
įvyko 2001 metų vasario 22 dieną, kuomet įsigaliojo popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu
paskelbtas naujas Vatikano Miesto Valstybės pagrindinis įstatymas, kuris, nors pačių
teisės kodeksų radikaliai nepakeitė, tačiau šiek tiek kitaip sutvarkė Vatikane galiojantį
valdžios paskirstymą.
Prieš penkerius metus paskelbtą naująjį pagrindinį įstatymą
sąlyginai galima vadinti Vatikano konstitucija, tačiau tik sąlyginai, nes Vatikanas,
neturėdamas tokios savo visuomenės, kokias turi kitos valstybės, neturi nė tokių valdžios
institucijų, kokias turi visos pilietinės valstybės. Pilietinėse valstybėse tikrasis
suvereniųjų teisių subjektas yra pati visuomenė, kuri demokratiškai išrinktiems atstovams
patiki valdžios vykdymo funkcijas. Tuo tarpu Vatikano valstybiškumo pagrindas yra
popiežiaus asmuo ir jam priklauso visos trys valdžios rūšys: įstatymų leidimo, teisminė
ir vykdomoji. Visų trijų valdžios rūšių suverenusis subjektas yra ir išlieka tik popiežius,
tačiau naujuoju įstatymu aiškiau nustatytos popiežiaus paskirtų valdžios vykdytojų
kompetencijos ribos. Įstatymų leidimo valdžia Vatikano miesto valstybėje deleguota
kardinolų komisijai, kurios nariai skiriami penkerių metų mandatui. Vykdomoji valdžia
deleguota kardinolui Vatikano Miesto Valstybės komisijos prezidentui. Teismų valdžia
deleguota Vatikano Miesto Valstybės tribunolams. Pastarieji savo veikloje vadovaujasi
tuoj po Laterano sutarčių pasirašymo paskelbtais ir vėliau šiek tiek modifikuotais
kodeksais.
Dabar iš naujo išleistas būtent šių kodeksų sąvadas, o leidinio
pristatymas įvyko penktadienį. (jm)