2006-02-03 18:04:10

Apie Vatikano juridinę santvarką


Penktadienį po pietų buvo pristatytas Vatikano leidyklos ir Romoje veikiančio nepriklausomo katalikiškojo universiteto LUMSA bendromis pastangomis išleistas garsiojo dvidešimtojo amžiaus pradžios italų juristo Federico Cammeo knygos „Vatikano Miesto Valstybės juridinė santvarka“ anastatinis leidimas. Terminas „anastatinis leidimas“ reiškia tokį senų knygų naujo leidimo būdą, kai anksčiau litografiniu būdu, o šiais laikais naudojant skaitmenines technologijas, sena knyga išleidšiama identiškos išvaizdos kaip ir jos pirmykštis originalas. Naujo leidimo pristatyme dalyvavo Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Angelo Sodano.

Federico Cammeo, žydų kilmės italų juristas, dvidešimtojo amžiaus pradžioje savo srityje buvo tikra garsenybė. Dėl to būtent jį popiežius Pijus XI pakvietė sukurti po Laterano sutarčių pasirašymo 1929 metais formaliai sudarytos Vatikano Miesto Valstybės teisės kodeksus.

Kaip žinoma, Vatikanas yra pati mažiausia pasaulyje nepriklausoma valstybė, užimanti vos 44 hektarų plotą. Jos suverenumas remiasi popiežiaus asmens suverenumu. Iki Italijos suvienijimo proceso pabaigos ir Romos miesto užėmimo 1870 metų rugsėjo 20 dieną, popiežiai savo suvereniąsias teises vykdė žymiai didesnėje teritorijoje. Bažnytinė valstybė užėmė maždaug ketvirtadalį dabartinės Italijos teritorijos. Panaikinus popiežiaus valstybę, paties popiežiaus asmens suverenumas neišnyko, popiežius automatiškai netapo Italijos karaliaus pavaldiniu. Ir toliau popiežiaus suverenumą pripažino visa tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir teritoriją iš popiežiaus atėmusią Italiją. Dvišaliai Italijos ir Šv. Sosto santykiai buvo sureguliuoti vadinamosiomis Laterano sutartimis, pasirašytomis 1929 metų vasario 11 dieną. Popiežius atsisakė pretenzijų į anksčiau valdytas žemes, o Italija pripažino teritorijos, kurioje gyvena popiežius ir kurioje yra pagrindinės katalikų Bažnyčios centrinės institucijos ekstrateritorialumą. Taip gimė popiežiaus valdomas nedidelis valstybinis vienetas vadinamas Vatikano Miesto Valstybe.

Popiežiaus Pijaus XI pakviestas italų teisininkas Federico Cammeo, remdamasis Kanonų Teisės kodeksu, Italijoje galiojančiais teisės aktais, o taip pat kitose šalyse galiojančių normų pavyzdžiu, sukūrė Vatikano miesto valstybės kodeksus. Vatikane įsigaliojęs Civilinis kodeksas buvo sudarytas remiantis 1865 metų Italijos Civiliniu kodeksu; Baudžiamasis kodeksas – 1889 metų Italijos baudžiamuoju kodeksu; procedūros kodeksas – itališkuoju 1913 metų procedūros kodeksu. Žinoma, itališkieji kodeksai nebuvo besąlygiškai perimti, bet buvo adaptuoti su žymiomis pataisomis, kurias visų pirma sąlygojo bažnytinio Kanonų teisės kodekso reikalavimai. 1932 metais užbaigta Vatikano Miesto Valstybės juridinių normų kodifikacija dalinai galioja iki mūsų dienų. Iš naujo buvo sukurtas tik procedūros kodeksas, patvirtintas Pijaus XII pontifikato laikais. Kiti kodeksai radikaliai nebuvo keičiami, o tik buvo įvedamos pataisos, priklausomai nuo besikeičiančių laikų diktuojamų poreikių. Daugiausia pataisų įvesta popiežiaus Pauliaus VI laikais. Galiausiai, pati naujausia ir didžiausia Vatikano Miesto Valstybės juridinės sistemos modifikacija įvyko 2001 metų vasario 22 dieną, kuomet įsigaliojo popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimu paskelbtas naujas Vatikano Miesto Valstybės pagrindinis įstatymas, kuris, nors pačių teisės kodeksų radikaliai nepakeitė, tačiau šiek tiek kitaip sutvarkė Vatikane galiojantį valdžios paskirstymą.

Prieš penkerius metus paskelbtą naująjį pagrindinį įstatymą sąlyginai galima vadinti Vatikano konstitucija, tačiau tik sąlyginai, nes Vatikanas, neturėdamas tokios savo visuomenės, kokias turi kitos valstybės, neturi nė tokių valdžios institucijų, kokias turi visos pilietinės valstybės. Pilietinėse valstybėse tikrasis suvereniųjų teisių subjektas yra pati visuomenė, kuri demokratiškai išrinktiems atstovams patiki valdžios vykdymo funkcijas. Tuo tarpu Vatikano valstybiškumo pagrindas yra popiežiaus asmuo ir jam priklauso visos trys valdžios rūšys: įstatymų leidimo, teisminė ir vykdomoji. Visų trijų valdžios rūšių suverenusis subjektas yra ir išlieka tik popiežius, tačiau naujuoju įstatymu aiškiau nustatytos popiežiaus paskirtų valdžios vykdytojų kompetencijos ribos. Įstatymų leidimo valdžia Vatikano miesto valstybėje deleguota kardinolų komisijai, kurios nariai skiriami penkerių metų mandatui. Vykdomoji valdžia deleguota kardinolui Vatikano Miesto Valstybės komisijos prezidentui. Teismų valdžia deleguota Vatikano Miesto Valstybės tribunolams. Pastarieji savo veikloje vadovaujasi tuoj po Laterano sutarčių pasirašymo paskelbtais ir vėliau šiek tiek modifikuotais kodeksais.

Dabar iš naujo išleistas būtent šių kodeksų sąvadas, o leidinio pristatymas įvyko penktadienį. (jm)








All the contents on this site are copyrighted ©.